"Kai užaugsiu, būsiu Alonsas!" arba apie tai, kaip obuolys netoli rieda nuo obels

Mūsų Vilius auto-fanatas. Visiškas, nepalaužiamas (kol kas). Vakar darželyje man sako:"Kai užaugsiu, būsiu Alonsas". Nesidomintiems Formule-1, aiškinu: Fernando Alonso yra Formulės-1 lenktyninkas, šiuo metu lenktyniaujantis Ferrari komandoje, yra iškovojęs pasaulio čempiono titulą. Viso šito Vilius, žinoma, nežino, bet jis girdi, kaip mes su Tomu, žiūrėdami F-1 varžybas, diskutuojam, kalbam, tai ir jis iš paskos. Dabar jis turi 3 žaislines formules, tai jų vardai tokie: Šumakeris, Alonsas ir Masa :) Čia visos yra lenktynininkų pavardės. Šumakerio (M.Šumacheris) vardą jis pats suteikė vienai formulei, o kitoms paprašė mūsų pagalbos.

Ryte pabudęs eina ieškoti mašinų, atėjęs iš darželio, eina žaisti su išsiilgtom mašinom, mėgstamiausias filmukas - "Ratai", dabar jau prašo nupirkti McQueen'o, nors iki šiol neatsiminė tos mašinytės vardo, tai reikėdavo tiesiog lenktyninių mašinų. Kai važiuojam pro nedidukę trasą kartams šalia Mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro, tai Vilius visada pažiūri, ar ten kas važiuoja. Spėju, itin džiaugsis, kai Tomas vėl pradės važinėjimo kartais sezoną :)

Darželyje, sakė, galėtų pusė dienos mašinom žaisti ant stalo....

Šiandien auklėtoja sakė, jog visi vaikai eina miegoti pietų miego pasiėmę po mašinėlę (Vilius nemiega pietų ten). O ir šiaip, visi žaidžia mašinom. Klausiu, ar ir mergaitės žaidžia mašinom? Taip taip, sako auklėtoja. Visi 5 (3 berniukai ir 2 mergaitės). Daugumos įtaka, tai vadinama :)

Ir nieko čia nuostabaus, nes Tomas tiesiog pamišęs dėl formulių. Kol jo nepažinojau, tikriausiai net nežinojau, kad yra toks sportas. O dabar esu viena iš fanių, ir visai neblogai gaudausi :) Žinau, pilotų vardus, pavardes, žinau, kokios komandos stiprios, kurios nelabai, žinau kai kuriuos techninius dalykus. O Tomas ne tik žaidžia Formulės žaidimus kompiuteriu, bet ir Internete rado tokį žaidimą, kur turi savo Formulės komandą, perki pilotą, techninį direktorių, turi tobulinti bolidą, ugdyti pilotą, o paskui dalyvauti varžybose, prieš tai nustačius visus techninius ir strateginius parametrus. Žodžiu, visas verslas! :) Tai jūs pasakykit, kaip vaikas gali nemėgti mašinų, kai tėvai tokie? :):)

Garbė lėtumui. II

Tad tęsiam kelionę "kaip sulėtinti savo gyvenimą ir taip patirti didesnį gyvenimo malonumą". Kažkada jau rašiau apie gyvenimo malonumus, tai šiandien dalis antroji: apie maistą, lėtą maistą.

Greitas maistas ir greitas jo ruošimas yra neišvengiamas šioje greičio kultūroje, kurioje viską siekiama atlikti kuo greičiau, kuo daugiau. Įdomu tai, kad 1958m. žurnale "Cosmopolitan" pranašauta (be lašelio liūdesio), kad vieną dieną visas maistas bus ruošiamas mikrobangų krosnelėje, o kad prisimintume laikus, kai maisto ruošimas nebuvo toks greitas, paskleisime virtuvėje dirbtinių aromatų: šviežios duonos, čirškančių dešrelių ar kepinto česnako. Na, o šiandien tokia pranašystė net negalime sakyti, kad pilnai išsipildė: mes taip skubame pavalgyti, kad net nesivarginam uosti kokius nors kvapus. Mane ir pralinksmino, ir šokiravo faktas, kad jau XIX amžiuje vienas apžvalgininkas amerikiečių valgymo būdą apibendrino kaip "praryk, nugurk ir eik".

Dažnai, užuot sėdėję su šeima prie pietų stalo, valgome vieni, ką nors darydami, eidami ar vairuodami, skaitydami, naršydami internete arba rašydami tinklaraštį (hmm, čia kaip aš dabar....).

"Beveik pusė britų dabar vakarienę valgo priešais įjungtą televizorių, o vidutinė britų šeima kartu daugiau laiko praleidžia automobilyje nei prie stalo valgydami. " - Va čia tai žiauriai! Man tas valgymas prie TV yra kažkokia LIGA. Todėl pas mus virtuvėj nėra TV, o svetainėj, kur yra TV, nėra stalo :) Na, būna, valgau žiūrėdama kokią įdomią laidą ar filmą, bet dažniausiai tai būna užkandžiai ir kokia kava/arbata. O pusryčiai, pietūs ir vakarienė - šventai prie stalo virtuvėj. Kai Viliukas buvo mažiukas, tai dažniau jo valgymo kėdutę nustumdavau prie savo sofos priešais TV Na, negerovė, negerovė, bet džiaugiuos, kad netapo tradicija.

O, štai ir "gražioji" greito maisto pusė: greitis atsispindi ir ūkyje. "Cheminės trąšos, pesticidai, intensyvus šėrimas, virškinimą gerinantys antibiotikai, augimo hormonai, veisimas pagal specialią atranką, genetinė modifikacija - kiekvienas mokslinis triukas, koks tik žinomas žmonijai, panaudojamas taip, kad kristų kaštai, išaugtų pelnas ir galvijai bei derlius augtų greičiau. Prieš 200 metų vidutinio dydžio kiaulę (apie 60kg) užauginti trukdavo penkerius metus. Dabar kiaulė vos po 6 mėnesių užauga iki 100kg ir yra pjaunama dar prieš prarasdama pieninius dantis" (vis dar norite kiaulienos? uh, aš jau nebe taip labai.....).

O žinot, restoranai XXa. šeštajame dešimtmetyje į meniu įtraukdavo konservuotas sriubas - jomis didžiuotasi!!!

Mikrobangų krosnelės aštuntajame dešimtmetyje kolonizavo virtuves, o maisto ruošimo laikas imtas skaičiuoti sekundėmis. Atsirado begalė greitai paruošiamų patiekalų - nuo bulvių košės iki plaktos kiaušinienės (įsivaizduojat: suberi pakelio turinį į vandenį, išmaišai, supili į keptuvę, ir po 1min. turi plaktą kiaušinienę?!! Kažkoks iškrypimas...).

"Požiūris į maistą ne visur vienodas. Amerikiečiai valgymui skiria mažiau nei kiti - apie valandą per dieną. Britai ir kanadiečiai ne ką geresni. Pietų Europoje ar Prancūzijoje ne ypatingai geriau, nors atrodo, šios šalys puoselėja tradicinį maistą bei kokybiško maisto kultą. " Bandžiau suskaičiuoti, kiek aš laiko skiriu valgymui, taigi, jei negaminu ko nors įdomesnio, tai per dieną išeitų apie 2val. O jūs kiek laiko skiriat?

Vienas prancūzų gastronomas Jean Anthelme Brillat-Savarin (aš jo negirdėjusi, bet gal esu neišpurusi šioj srity???:)) pažymėjo, kad "tautų likimai priklauso nuo to, kaip jos maitinasi". Na gi, tiesų tiesa. Artimoj ateity visi pavirsime į mėsainius ir spurgas, o aplinką užteršime taip, kad teks evakuotis į kosmosą, kaip tame filmuke "WALL-e" (jei nematėt, būtinai pažiūrėkit! Super! Galėtų būti mokomoji priemonė vaikams :)).

Tačiau tikriausiai jaučiate ir žinote, kad ne visi žmonės prarado sveiką nuovoką ir pasidavė greičio kultui. "Daugybė žmonių jau bunda iš slogučio ir ima lėtėti. Pagrindinio šiuos pokyčius skatinančio judėjimo pavadinimas iškalbingas: "Lėtas maistas". Šį judėjimą įkūrė rašytojas Carlo Petrini 1989 metais. Šis judėjimas gina tai, kas nerūpi "McDonald's": šviežius vietinius sezoninius produktus; receptus, perduodamus iš kartos į kartą; ekologišką ūkininkavimą; meistrų produkciją; neskubų pietavimą su šeima ir draugais. Šis judėjimas taip pat propaguoja ekogastronomiją - idėją, jog geras maistas turi eiti koja kojon su aplinkosauga. Ir vis dėl to šio judėjimo esmė - malonumas ir mėgavimasis."

Tokį lėto maisto judėjimą galime jausti ir Lietuvoje (nors aš manau, kad mes, lietuviai, gal nebuvom taip jau labai nutolę nuo gryno produkto, bet rizikos grupe esame :). Tikrai visi žinome apie ūkininkų turgelius, atsirado ne viena ekologiško maisto krautuvėlė, turime ir tik lietuviškų produktų krautuves. Yra tokia organizacija "VivaSol", kuri skatina miesto ir kaimo bendravimą per maisto produktus, Tatulos programa, skatinanti ekologišką ūkininkavimą ir rengianti ekologiškų produktų muges, dar yra tokia kavinė "Jalta", kurioje maistas gaminamas iš natūralių, vietinių ūkininkų užaugintų sezoninių produktų. O ir prekybos centruose jei tik nori, gali rasti lietuviškų ir/ar ekologiškų produktų. O kur dar kulinarinių knygų bumas!! Tik pirkite ir gaminkite :)

"Daug žmonių žengia žingsnį į priekį ir augina savo derlių. Visoje Britanijoje jauni miestiečiai laukia savo eilės, kol galės išsinuomoti nedidelius žemės sklypelius iš vietos valdžios." Beje, gal kas ieškote tokios žemės netoli Vilniaus? Viena mama siūlė smagų projektą! O jei nenorite kišti rankų į dirvą, vazonai su prieskoniais, svogūnų laiškais ir keliais krapais tikrai ne tik papuoš jūsų palangę, bet sutaupys ir keletą litų ;)

"Maisto gaminimas gali būti kur kas daugiau nei varginantis darbas. Jis susieja mus su tuo, ką valgome - su maisto tradicijomis, skonio magija, sveikata. Maisto ruošimas, suteikiantis malonumo kitiems žmonėms, yra tikras džiaugsmas. Kai tam turite pakankamai laiko, kai patiekalą nebūtina gaminti greitai, maisto ruošimas tampa puikiu būdu atsipalaiduoti. Tai beveik tas pats, kas meditacija.<...> Maisto gaminimo ir valgymo kartu rituale yra kažkas tokio, kas sukuria ypatingus ryšius tarp žmonių. Ne be reikalo žodis "kompanionas" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių, reiškiančių "su duona". Vienos genties indėnai įspėja, jog "greitas valgymas gali sugriauti pasaulį greičiau, nes jis sukelia agresyvumą". O.Wilde panašų požiūrį išreiškė savaip: "Po gerų pietų gali atleisti bet kam, netgi pačiam sau"...

"Dalijimasis valgiu ne tik padeda mums geriau sutarti. Keliose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad vaikams iš šeimų, kurios reguliariai valgo kartu, geriau sekasi mokykloje ir jie mažiau kenčia nuo streso, taip pat nepradeda anksti rūkyti ir gerti. "

Na, o šitą tiesą tikriausiai jau žinote: "Smegenims reikia 15min., kad užregistruotų signalą, jog suvalgėte per daug, todėl jei valgote pernelyg greitai, šis signalas ateina per vėlai. Galite suvalgyti gerokai daugiau, nei jums reikia, todėl geriau valgyti lėtai".

Taigi, kaip pradėti maitintis "lėtai":

1) pirkite vietinių, sezoninių produktų; ką galite, pasisodinkite ant palangės, balkone ar darže;

2) daugiau gaminkite pats; svarbiausia ilgai nesvarstyti, kad esi nuvargęs po ilgos darbo dienos, tiesiog nerti į virtuvę, o atlygis bus daugiau nei gastronominims (pritariu!!!). Jei negalite gaminti kasdien, gaminkite didesnį kiekį, ir kitą dalį pašildykite kitą dieną. Tai nebus taip vertinga, kaip šviežias maistas, bet tai nebus ir greitas maistas ar pica į namus.

3) valgykite drauge, su šeima, su draugais, bendraukite, skanaukite, mėgaukitės.

Tas pats prancūzas gastronomas pasakė: "Valgymo malonumai skirti kviekvienam žmogui, kiekvienai šaliai, kiekvienai vietai istorijoje ir visuomenėje; jie gali būti visų kitų patiriamų malonumų dalis ir jie trunka ilgiausiai, kad paguostų mus, kai jau esame patyrę kitus malolnumus".

Sulėtinkit tempą, mėgaukitės maistu, kurį patys pagaminot iš savo paties atidžiai išsirinktų produktų ir pagardinot žolelėm, nuskintom iš vazono nuo palangės :) Skanaus ir iki kito karto!

Pieštuko pusbrolis

Su Vilium vartom knygelę, ten istorijos apie daiktus ("Kvailos istorijos"), viename puslapyje nupieštas parkeris, toks gražus, įmantriai rašo. Vilius klausia:
- Kas čia?
- Parkeris.
- Ne, pieštukas.
- Ne, čia parkeris, jis panašus į pieštuką, bet ne pieštukas.
- Pieštukas.
- Ne, čia parkeris.
- Pieštukas!
- Parkeris panašus į pieštuką, jis pieštuko pusbrolis.
Mąsto...... tada verčia kitą puslapį. Atsakymas tiko :)
Staiga puola versti atgal - ieškoti parkerio. Suranda ir sako:
- Pusbrolis Lukas!
(jo pusbrolio vardas Lukas)

Garbė lėtumui. I

Ką darote pirmiausia, kai pabundate ryte? Atitraukiate užuolaidas? Apsiverčiate ant kito šono, kad prisiglaustumėt prie artimo žmogaus ar pagalvės? Kaip kulka šokate iš lovos ir darote dešimt atsispaudimų, kad kraujas imtų greičiau tekėti? Neeee, pirmas dalykas, ką jūs ir visi kiti darote - pasižiūrite, kiek yra valandų. Nuo savo laktos ant lovos stalelio laikrodis, kaip kakariekuojantis gaidys, nustato mums atramos taškus, aiškina ne tik kur turime būti likusią dienos dalį, bet ir kaip į tai reaguoti. <...> Nuo pat pirmosios pabudimo akimirkos laikrodis tvarko mūsų reikalus.

Nesutinkate? Šaunu, tuomet džiaugiuosi už jus. Jūs jau pasukote teisingu keliu ir jei ne sąmoningai supratote, tai bent jau šeštuoju jausmu ar vidinio kirmino krebždėjimu pajutote, jog laikas "stabdyti arklius", laikas sulėtinti save ir savo gyvenimą.

Kaip ir priklauso, knygą "Garbė lėtumui" (Carl Honore) skaičiau LĖTAI :) Iš tiesų, skaičiau mėgaudamasi, žavėdamasi, susidomėjusi, o retkarčiais - didžiai nustebusi, nes radau įdomių, naujoviškų minčių, pavyzdžių, įžvalgų. Itin gera knyga. Apie tai, koks greitas mūsų gyvenimas, kokiais greičio ir laikrodžio vergais mes tapome, bei kaip gerai suvokti, jog gali rinktis, kada būti lėtu, o kada greitu, kada sustoti, o kada bėgti, ir nuo ko pradėti, kad pradėtume gyventi pilnavertiškai ir kokybiškai. Noriu pasidalinti ne tik įspūdžiu, bet ir kai kuriomis mintimis, todėl dalinsiuos lėtai - po gabalėlį :)

Dalis pirmoji. Apie mūsų greitą šiuolaikinį gyvenimą.

Visas pasaulis tapo parduotuve, o visi vyrai ir moterys - pirkėjais. ... kad ir kur būtume, mes stengiamės suvartoti kuo daugiau prekių ir patirti kuo daugiau įmanomų potyrių. Mes siekiame svaiginančios karjeros, norime lankyti menų kursus, treniruotis sporto salėje, perskaityti laikraštį ir kiekvieną bestseleriu tapusią knygą, papietauti su draugais, eiti į klubą, sportuoti, valandų valandas žiūrėti televizorių, klausytis muzikos, praleisti laiką su šeima, nusipirkti naujausios mados drabužių ir technikos stebuklų, eiti į kino teatrą, mėgautis intymumu ir puikiu seksu, atostogauti tolimose šalyse ir gal netgi suspėti atlikti kokį nors prasmingą savanorišką darbą. Galbūt jūs ir ne visko norite iš išvardinto sąrašo, na, bet man bent jau pusė nurodytų dalykų būtų labai miela suspėti atlikti, pasiekti, įgyvendinti. Tačiau... viso to rezultatas - skausminga atskirtis tarp to, ko mes norime iš gyvenimo ir ką iš tikrųjų galime turėti, o ši skirtis skatina jausti, jog mums visąlaik trūksta laiko.

Panašu, jog galime susirgti laiko liga, kai norima apriboti laiką ir pagreitinti visus gyvenimo aspektus. Laiko liga gali būti ir gilesnio, egzistencinio negalavimo simptomas. Esant galutinėms jos stadijoms, prieš išsekimą, žmonės dažnai pagreitina tempą, kad išvengtų susidūrimo su savo nepasitenkinimu, nelaimingumu. Manoma, kad greitis padeda mums užblokuoti šiuolaikinio pasaulio bjaurumą ir skurdumą. Ooo, kaip su tuo sutinku!

Kokios bebūtų to greičio priežastys, mes įprantame viską daryti greitai ir tampame "pagreitinti". Pagreitinimo prakeikimas mus persekioja kelyje: jei iš pradžių 110km/h atrodo greitai, tai vos po kelių minučių - visai normalu; naršant internetu: beveik niekada mūsų netenkina mūsų turimas interneto greitis; skaitant pasakas vaikui: renkamės trumpas pasakas, su mažai žodžių, arba nustatome taisykles - tik viena pasaka per vakarą...

Biblija moko, jog "kiekvienas dalykas turi savo laiką", tačiau mūsų pasaulyje, kuris nemiega 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, visas laikas yra vienodas: mokesčius mokame šeštadieniais, apsipirkinėjame sekmadieniais, pasiimame nešiojamą kompiuterį į lovą ir dirbame visą naktį, o visą dieną užkandžiaujame tarsi pusryčiautume; imituojame vasarą, valgydami importines braškes gruodį, o mobilieji telefonai ir internetas beribis padarė mus visą-laiką-prieinamais. O protingos verslo optimizavimo ar savipagalbos knygos tik ir moko kaip padaryti dar daugiau per trumpesnį laiką, nors po teisybei tėra viena auksinė laiko valdymo taisyklė (atsimenu ją iš laiko valdymo seminaro): darykite mažiau, ir viską spėsite (darbe mes dažnai nespėjame ne dėl to, kad nemokame planuoti ar esame nekvalifikuoti, o todėl, kad tiesiog turime per daug užduočių).

Bet - kai Dievas sukūrė laiką, jis jo sukūrė daug! Tad, norėdami greitai atsikratyti streso, mėginkite sulėtinti tempą :)

***

bus daugiau

Darželis. III. Mamos nerimo galia

Šįryt jau nebesiginčijom :) Draugiškai nužingsniavom per šviežią sniegą į darželį. Pabuvau gal 5min. ir atsisvekinau. Nemačiau reikalo ilgiau būti, nes Vilius tiesiu taikymu nuėjo prie žaislų :) Šiandien pasiliko visą pusė dienos.

Grįžau namo, sėdau dirbti. Sakyčiau, sunkiai ėjosi :) Paskui įsivažiavau (ačiū Dievui!!).

Kažką dariau virtuvėj ir supratau, kad stengiuosi nesibarškinti, kad Vilius nepabustų! Pasirodo, ta tyla namuose man automatiškai reiškė, kad Vilius miega. Įdomu! Paskui išvažiavau su reikalais. Bet nerimas valdė, tad mobilųjį ne tai, kad laikiau šalia, tiesiog nešiojausi rankoje, visą laiką, kai nevairavau. Nerimo galia didžiulė, ir fantazijos bangos tą nerimą dar užkelia. Oi, buvo atėję pora neramių minčių, bet paskui jas nuvijau, nes supratau, kad viskas jam gerai, čia tik mano vidiniai nerimai.

Grįžus namo, skrandis reikalavo maisto, kažką kramčiau, kai staiga dingtelėjo mintis "o jeigu jie jau papietavo? Tai Vilius dabar verkia, nes aš dar neatėjau (sakiau, kad ateisiu, kai pavalgys pietus)!" Šokau rengtis ir patraukiau link darželio. Ėjimas raminas, tad pakeliui susivokiau, kad tikriausiai ateisiu per anksti ir vaikas liks nepietavęs.... Ooooo, nerime, ką tu darai su mamom?!

Taip ir buvo, atėjau per anksti, gerai, kad niekas iš vaikų manęs nematė, ir išėjau dar pasivaikščiot, kol jie papietaus. Eidama link miško prisiminiau, kad planavau kasryt eiti pasivaikščiot mišku, na, lyg ir pasportuot, t.y. eit sparčiu žingsniu. Tai šiandien ėjau pasivaikščiot, tik ne ryte, o priešpiet. Štai ir nauda iš to nerimavimo :)

Kai atėjau, Vilius jau buvo pavalgęs ir šaukšteliu gėrė vandenį iš puodelio (namie taip niekad nedaro :)). Pamatęs mane, pažiūrėjo ir ... toliau gėrė! Vat taip va, jokio nerimo, jokio blaškymosi, ramiai sutiko mamą ir toliau darė, ką daręs. Paskui baisiausiai norėjo kad eičiau į viršų (grupė antrame aukšte) - žaisti kartu. Šiaip ne taip pavyko susitarti, kad jau eisim namo. Auklėtojos pasakojo, kad šiandien piešė mamas, tai aš buvau rožinės spalvos su uodega :)

Viliui darželyje patinka. Man jau ramu. Rytoj "laisvadienis", eisim į mokyklėlę, o penktadienį vėl į darželį. Žiūrėsim, kaip seksis po mėnesio :)

Darželis. II

Šįryt su Vilium susiginčijom :) Aš jam aiškinau, kad jis pasiliks darželyje vienas, be mamos, kad žais su vaikais ir auklėtojom, ir kad aš ateisiu vėliau jo pasiimti (na, paaiškinau detaliau, kada tas "vėliau" bus). O jis vis: "einam kajtu". Nesvarbu, ką aiškinčiau, vis tą patį atsako. Galiausiai nutilau, nes vis tiek kaip kokie žvirbliai pešėmės: aš - "pasiliksi vienas, be mamos", jis - "einam kajtu".....

Kol nuėjom, susitarėm :)

Pabuvau gal 10min., paplepėjau su auklėtoja. Buvau pamaloninta jos žodžių, jog Vilius atrodo tikrai brandus savo amžiui ir tikrai jau pasiruošęs mokytis draugauti su vaikais. Ir dar ji sakė, jog jis neatrodo "atplėštas", toks ramiai vestas, vestas ir atvestas iki darželio etapo. Oooo! Kaip muzika mano ausims :):)

Taigi, atsisveikinau, pasakiau, kad ateisiu, kai jie eis rengtis į lauką, ir išėjau. Palikau dviem valandom.

Namie šiek tiek padirbau, šiek tiek pasitvarkiau, šiek tiek panerimavau, kaip ten Viliukas...

Kai atėjau pasiimti, Viliaus veide sušvito šypsena, paskui virtusi tokia drovia šypsena su nuleistom akim :) Auklėtojos sakė, kad valgė puikiai, ryto rate drąsiai kartojo dainelę, klijavo aplikacijas ir piešė, - žodžiu, aktyviai dalyvavo. Na, smagu!

Rytoj paliksiu jau visai pusei dienos, kaip ir suplanuota kad lankyti. Žiūrėsim, ar ir toliau bus smagu :)

Darželis. I

Darželis.

Ką pagalvojote? Jau daugiau kaip dvejus metus ir keturis mėnesius man šis žodis turi vienintelę reikšmę ir asociaciją - vieta, kur visą dieną arba dalį jos praleidžia vaikai. Kažkurią dieną mąsčiau: o kodėl ši vieta vadinama darželiu? Lyg kokias daržoves augintume... Bet įdomiausia, kad ir kitose kalbose ši vieta vadinama taip pat, labai panašiai: angliškai, vokiškai, norvegiškai, rusiškai, ispaniškai - tai sodas, na, vaikų sodas, bet vis tiek sodas. Itališkai, čekiškai, lenkiškai, olandiškai, prancūziškai - tai mokykla arba vaikų mokykla arba dar kokia nors mokykla. O lietuviškai ir latviškai - daržas :) Na, gerai, darželis, kuriame galime ir gražias gėles auginti, ne tik daržoves. Mąstau, kaip norėčiau, kad vadintųsi tokia įstaiga, ir nesugalvoju nieko normalaus. Norėtųsi kokio nors linksmo žodžio, naujadaro, kaip pavyzdžiui, dieninukė, vaikuvietis, žaidinamis...

Grįžtam į tikrovę.

Kai ieškojome naujo (t.y. erdvesnio) buto, kažkaip buvo svarbu tie standartiniai parašymai prie buto pristatymo: netoli darželis, mokykla, autobuso stotelė, parduotuvė ir pan. Atrodė, kad kitu atveju mūsų gyvenimo kokybė bus prastesnė, jei darželio nebus šalia, o mokykla bus už kelių mylių. Paskui, kai iš tiesų pradėjau domėtis darželiais, kažkodėl visai nenorėjau nei kojos kelti į kitoje gatvės pusėje esantį darželį. Ir neklauskit, kodėl, nes atsakymas bus iš nuojautų, intucijų, įsivaizdavimų srities, - visiškai neracionalu, nepraktiška ir gal net kvaila. Bet man jis nepatinka tas artimiausias darželis.

Taigi, darželio paieškos ir atrankos. Į jokį valstybinį darželį Viliaus neužrašiau, nei prieš gimimą (yra kas taip Vilniuje daro!), nei iš karto po gimimo, nei kai suėjo 6mėn, anei visi 12mėn. Ir kuo toliau nerašiau, tuo labiau nenorėjau kur nors rašyti: į eilę, kur būsi koks nors 115 (kai į naują grupę priima +- 25) arba į eilę, kur pateksi tik pasiūlęs "dovanų" vedėjai, arba į eilę darželio, į kurį visai nenori leisti savo vaiko, bet jis tas iš nedaugelio, kur dar yra vietų. Po teisybei aš ir nebandžiau ieškoti tų laisvų vietų. Pasižiūrėjau, ką skelbia savivaldybės puslapyje esanti duomenų bazė, paskaitinėjau visokių atsiliepimų, ir nusprendžiau ieškoti privataus darželio už prieinamą kainą. Pagrindiniai argumentai buvo:

- nedidelė grupė (iki 10-12 vaikų), nes Vilius didesniam būry "dingsta", t.y. jis tik sėdi įsikibęs į mamą ir lieka totaliai pasyvvus arba pradeda prašyti, kad išeitume. Čia patirtis iš mokyklėlės. Vėliau gal pasikeis, tikriausiai.

- ugdymo programa, - man svarbu, kad su vaiku užsiimtų, jo kažko mokytų, padėtų atrasti elgesio būdus grupėje ir poroje su kitais vaikais, leistų būti atviru ir savimi. Na, vengiu tokio "kolchozo - visi daro ir tu taip daryk!"

Na, žinoma, kreipiau dėmesį į mokestį, vietą, aplinką.

Išsirinkau 7 darželius, parašiau jiems ar paskambinau. Galiausiai liko 2, kurie galėjo priimti nuo kovo mėn., kurie turi nors šiek tiek sumažintą mokestį už pusę dienos ir kurie man patiko: aplinka, vadovė, programa ir kt. Po ilgų dėliojimų už ir prieš išsirinkom naujai atidarytą vaikų dienos studiją "Šilagėlė". Ji nurungė man labai patinkantį "Namų darželį" :(

"Šilagėlės" privalumai buvo:

- vieta (labai arti namų, nereikia važiuoti, galime nueiti pėsčiomis per 10min., čia su Vilium);

- kaina (galiausiai suskaičiavus visas susijusias išlaidas ir laiką, didesnis mėnesinis mokestis tapo mažesniu...);

- mano šiltas ryšys su vadove (na, vis tiek svarbu, kaip tave pasitinka ir išlydi :);

- Viliaus pozityvus pirmasis santykis su auklėtoja;

- aplinka (netoliese yra mūsų mylimas Sapieginės miškas ir Saulės slėnis).

Didysis trūkumas buvo tai, jog tai naujas darželis, tik tik pradėjęs veikti. Na, bet bandysim būti bandomaisiais triušiais :)

Šiandien buvo pirmoji diena. Gal nelabai Viliui skyrėsi nuo pirmųjų apžiūros dienų, nes visą laiką buvau aš kartu. Buvome 2,5val., iš kurių aš buvau išėjus į kitą patalpą kokiai 40min. Iš viso yra 4 vaikai su Vilium, 3 panašaus amžiaus, viena mergaitė 3,5m. Dvi auklėtojos :) Šiandien kaip ir viskas gerai. Aišku, išryškėjo Viliaus nenoras dalintis (neee, čia Ijuko!!!), atkaklumas ("nojiu eiti žaisti", po pusės min.: "nojiu eiti žaisti"...). O šiaip, laukiam rytojaus. Ryt paliksiu vieną kokiom 2val. Tad iki rytojaus :)

Pasikalbam :)

Išeinam iš knygyno-kavinės, Vilius visas linksmas šokinėja aplinkui. Kviečiu rengtis, o jis sako:
- Mano batai šaukia.
- Šaukia?!
- Taip.
Tada pakelia vieną koją ir sako:
- Šitas batas nori namo.
Kad kitas nenori namo, turėjau suprasti pati :)

***

Vilius vardina visus šeimos narius:
- Ijus (Vilius), mama, tetė, Kumpis (čia katinas) ir mašinyyyytės :)

***
Su Vilium vaikščiojom po miestą, gana ilgai. Kai susėdam į mašiną, jo klausiu:
- Ar nešalta?
- Ne. Tiesiog šilta.
:):):)

***
Kai apsirengiu ilgą platų sijoną, Vilius vis prašo pašokti, nes jam labai gražu, kaip plaikstoti tas sijonas į visus šonus. Aš ruošiuosi eiti į teatrą, apsirengiau ilgą sijoną, Vilius vėl prašo pašokt. Paskui dar sėdim visi trys virtuvėj, šnekam ir tada jau stojuos ir rengiuos išeit. Vilius sako:
- Mama eina į pektaklį šokti!

Olimpe - tėtis

Tiksliai ir nežinau, ar būna vaikams koks tėčio periodas, bet Viliui dabar totalus TĖČIO periodas. Pabunda iš ryto ir beveik pirmas klausimas "Tetė išėjo į dabą?" arba "tetė miega?". Kai išsiaškina situaciją, arba eina tetės kelti, arba eina skambinti, kad grįžtų namo :) Paima mano mobilų telefoną, suspaudo krūvą skaičių ir tada sako: "Tete, ateik namo." Ir viskas, trumpas vyriškas pokalbis :) Vakare mane veda prie didelio svetainės lango, pro kurį matosi automobilių aikštelė ir takas, kuriuo visi pareina, - laukti tetės. Arba pabudęs po pietų miego sako: "Važiuojam tetės pasiimt iš dabo." Ir ką - dažniausiai važiuojam :) Tomui smagu, nes nereikia grįžti troleibusu, kas jam ne itin patinka.

O jau kai Tomas namie, tai aš galėčiau ir nebūti :) Tetė aprengs, tetė nurengs, tetė paduos, tetei duos ranką, tetė ..... Pas mamą bėga, kai tetė ko neleidžia ar sudraudžia, tada jau reikia pasiguost.

Trečiadienį vakare su drauge ėjau į spektaklį "Ša, kalba mamos", tai Vilius net neatėjo į koridorių atsisveikint, - buvo užsiėmęs su tėčiu virtuvėj! Pati ėjau ate pasakyt :)

Su jubiliejum, Lietuva!

Jau iš vakaro pažiūrėjau, kas bus gero mieste šią šventinę dieną: visuotinės eitynės Gedimino prospektu, visokios kalbos ir paminėjimai, 11 metrų pyrago kepimas Rotušės aišktėje ir jo dalinimas miestiečiams, šventos mišios Katedroje, koncertas Katedros aikštėje. Suplanavau, kad su Vilium žygiuosim drauge su eitynėm, o paksui, jei pavyks gaudysim ilgojo pyrago. Kai ryte nubudom ir pamačiau saulę, žydrą dangų ir anei debesėlio, abejonių neliko: eisim iš namų. Gaila tik, kad ne visi išėjom, Tomą palikom ilsėtis namuose, o ir

šiaip, jis masinių renginių didis nemėgėjas.

Viliui pasakiau, kad važiuosim į šventę, tai jis "pasipuošė": išsirinko nekasdieninę kepurę - baltą su meškučio ausytėm :) Į eitynių pradžią šiek tiek vėlavom, tai visą paradą pavijom ties centriniu paštu, ir paskui žygiavom koja kojon iki pat Seimo! Net neplanavau iki ten eiti, bet Vilius buvo nusiteikęs ryžtingiau nei aš :)

Prie Lukiškių aikštės eisena sustojo, kažkas sakė kalbą, kažkam prireikė medikų pagalbos, Vilius įsidrąsino i nuėjo pas jauną vyrą, laikantį didelę vėliavą, ir pats palaikė už koto. Buvo be galo rimtas :) Panašu, jautėsi bais didelis! Paskui žmonės dainavo, gražias lietuviškas dainas, kai uždainavo "Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos...", susigraudinau kaip kokia senyva moterėlė.... Pakilo toks mažas gumuliukas gerklėj ir akys sudrėko, gal iš džiaugsmo, kad esam kartu su būriu žmonių, einam į tą pačią pusę, neburbam ir esam pakiliai nusteikę, gal atrodom turintys viltį ir svajonių, gal iš pasididžiavimo, kad esu lietuvė ir šiandien man šventė... Iš tiesų, man šiandien šventė!

Paskui į dangų pakilo gausybė trispalvių balionų ir nunešė pasigraudenimus ir ašaras, ir vėl patraukėme sparčiu žingsniu koja kojon su kitais. Prie Seimo pasipuošėm trispalviais lidpukais ir pagavom žalią balioną :) Juo mosikuodami patraukėm atgalios, tik kitu keliu: važiavom troleibusu! Viliui tai buvo smagi atrakcija, juk kasdien mes važiuojame mašina. Ir tada troleibusas vaiko akims tampa didelis ir žavus daiktas, o kadangi šventė, tai ir švenčiam: perkam talonėlį, mosikuojam balionu ir stotelėj laukiam troleibuso! Pora stotelių pavažiuojam, pasidžiaugiam, kad mašinos važiuoja iš paskos ir vėl einam. Šį kartą - į senamiestį lendam. Pažiūriu į laikrodį - pietų metas, tad einam į kavinę ir valgom bulvinių blynų ir cepelinų

(juk Lietuvos šventė!). Pripildę pilvus, keliaujam toliau. Prie Rotušės pažiūrim į 11m pyragą: na, pažiūriu tik aš, nes žmonių prie stalo užgulę sausakimšai (juk dalina visiems norintiems!), spėju

pamatyt, kad pyragas pynės formos, ale bandelių tešlos, su spalvotais pabarstukais. Nesiveržiam jo paragauti, nes pilvai juk pilni :) Einam Pilies gatve, žmonių minia, juda lyg upė, į abi puses. Daug vaikų, vežimų, balionų ir vėliavėlių. Smagu. Smagu!!! Vilius į kišenes prisirenka akmenukų, prie Katedros parodo man "aklį" ir "mogžų", paskui pilį ir "banyčią" :) Užsimano užeit į bažnyčią, ten mišios, žmonių sausakimša, tik sustojam prie durų ir einam lauk. Laikas namo. Vakare kepsim pyragą.

Smalsumas ir internetas

Vėlus vakaras. Sėdžiu interneteeee. Giliai įklimpus. Spaudžiu nuorodas, vis kitas ir kitas, skaitau, ką randu: kartais visišką šlamštą, kartais visai įdomias rašliavas. Pamirštu laiką, vietą ir kūno poreikius. Savotiška meditacija, ne kitaip. Kai "atsibundu", laikrodžio rodyklės pasislinkę kur kas toliau nei tas sutartas su savim brūkšnelis "laikas eiti miegoti".

Žurnalo "Aš ir psichologija" paskutiniame numeryje kaip tik trumpai pristatomas tyrimas apie tai, kas skatina žmonių naršymą internete ten, kur jiems visai nereikia: smalsumas ar tai, kad jie tiesiog pasiklysta tarp daugybės informacijos? Nežiūrėdama į tyrimo rezultatus, sakyčiau, kad ir tas, ir anas. Aš kartais tikrai pasiklystu tarp tos informacijos ir visų nuorodų, kurias paspaudžiau, perskaičiau ar pamiršau. Dažnai būna, jog skaičiau, bet nepamenu, kur, tik žinau, kad internete, arba būna žiūriu į puslapį, kurį skaitau ir nežinau, kaip į jį patekau... Baisiai klaidu tame nete. Nors smalsumas irgi didis stimulas: "o kas ten?!...". Taigi, to tyrimo metu buvo tiriama, kas skatina žmones skaityti ir priimti daugybę jiems nereikalingos informacijos. Ir rezultatai parodė, jog būtent smalsumas juos skatina siekti betikslės, o kartais ir nemalonios informacijos. Keista, bet vedami smalsumo, žmonės siekia informacijos, net žinodami, kad ji jiems nenaudinga, nesvarbi ar nemaloni. O ją priėmę, nejaučia jokio pasitenkinimo ar net patiria nemalonius jausmus. Taigi, brangieji, galvokite prieš spausdami "open in new window".

TAČIAU kartais taip "bemedituodama" randu tiesiog nuostabių dalykų. Kaip ir neseniai: naršiau šen ir ten, paskui prisiminiau, jog norėjau pažiūrėti, kas tokie yra "Bendrakeleiviai", pažiūrėjau, o ten radau nuorodą į asmeninį tinklaraštį, kuriame strigau :) Viena įdomi tema jame buvo apie darbo paieškas šiandieninėje Lietuvoje, o kita - tiesiog įsiurbusi mane - apie autorės piligriminę kelionę Ispanijoje, Camino de Santiago keliu. Jau kitą vakarą sėdau ir perskaičiau visus įrašus apie šią kelionę, ir likau sužavėta, pakylėta... Per vieną vakarą tai tapo viena iš mano svajonių. Noriu, labai, kada nors...

Džiaugsmai, nuotykiai, vargai ir iššūkiai

Aš ir toliau griaužiu knygas. Pastarosiomis dienomis sugraužiau dvi. Viena - labai labai šiaip sau, o kita - labai jau neblogai.

Taigi, pirmoji. Tokia vidutinė. Apie kasininkės gyvenimą. Jos džiaugsmus ir vargus, nuotykius su pirkėjais. Stilius neypatingas. Ironiškas, sakyčiau, bet tuo pačiu ir labai jau nuspėjamas. Pirkdama šią knygą tikėjausi kažko kitko. Ko? Kad bus įdomiau :) Gal kiek giliau, gal kiek su lyriniais nukrypimais. Tad rekomenduoti negaliu, nebent ieškosite ko nors lengvo, neverčiančio mąstyti. Tiks jeigu reikės užmušti laiką, kaip pvz. laukiant lėktuvo ar juo skrendant (hmm, kažkaip per dvi savaites jau antra knyga, kurią imčiau į lėktuvą. Gal laikas keliauti?..).
Tai buvo apie Anna Sam knygą "Kasininkės vargai ir nuotykiai".





Antroji. Apie tas dienas, kai pradėsime pamiršti kur esame ir ką veikiame, kodėl einame ten, kur einame, kas tokie tie žmonės aplink mus, ir kai nesuprasime, kodėl gyvename viešbutyje, o ne namuose, kai pamiršime, kaip vadinasi įprasti daiktai, ir kai nebežinosime, kaip reikia atsisėsti. Tačiau desperatiškai bandysime kabintis į gyvenimą, o mums neleis, mus mažins, žemins, nekreips dėmesio, nesisteraus nuomonės, ir spręs už mus...
Knygą apie senatvinės demencijos, Alzheimerio ligos, pakirstą senyvą vyrą skaityti buvo sunku. Morališkai. Nubraukiau keletą ašarų. Ne todėl, kad baugu, jog pati tokia tapsiu kažkada ateityje, todėl, kad gyvenimas, tiek daug davęs, paskui viską atima, ir palieka žmogų emociniame chaose, pastovioj nežinioj ir nesaugume.
Knyga galėtų būti vadovėliu, kaip gyventi ir bendrauti su Alzheimeriu sergančiais žmonėmis. Nors iš tiesų, jiems nieko kitokio ar ypatingo nereikia nei kiekvienam iš mūsų - dėmesio, pastangų suprasti ir meilės. Ir vis neapleido mintis, jog tokie senukai visai kaip vaikai - ne viską supranta, daug ko nepamena ir reikia priminti, o jei imtis padėti, tai su pagarba ir begaline kantrybe.
Linkėdama kuo vėliau (arba niekada) su Alzheimeriu susitikti, vis tik siūlau paskaityti, kad galėtumėt pažinti, kai jis pradės mojuoti iš toli...

Knygų manija

Grafomanija yra tuomet, kai žmogus rašo be tik kad rašytų, lyg ir patenkina rašymo poreikį. Net nežinau, ar toks iš tiesų yra, bet aš jį periodiškai jaučiu (gal ir blog'ą dėl to rašau?..). O jeigu žmogus jaučia poreikį skaityti, skaityti ir skaityti? Kaip vadintųsi šis reiškinys?.. (Wikipedijoj bandžiau rasti, bet nelabai pavyko :) Ten tik apie grafomaniją yra.). Taigi, pastaruoju metu (kokius gerus 2-3 mėnesius) man totali skaitymo manija! O ženklus suintensyvėjimas pastebėtas po Knygų mugės...

Tiesa, Knygų mugė. Mano "grobis" šiais metais buvo toks:

Svarbu paminėti, jog turėjau lygiai valandą savo trokštamų knygų sąrašėliui išpildyti, o sąrašėlis buvo netrumpas... Po 50 minučių pasijaučiau visiškai išsekusi, bet rankose tysiau maišus su planuotom knygom ir keliom ekpromtu nugvelbtom. Lyrinis nukrypimas apie mugę: niekaip nesuprantu, ko žmonės ten tysia savo mažus vaikus!? Aš nekalbu apie tokius, kurie jau gali pasirinkti knygų, pavartyti, paskaityti. Na, bet tokie, kuri tik valgo ir miega, ir dar kokią valandą būdrauja? Aš suprantu, kad gal nėra su kuo palikti, na, bet vaikas juk irgi šeimos narys, jo poreikiai svarbūs... O gal labai norima mažulį nuo pat kūdikystės pratinti prie knygų? Bet toks vaiko tasymas po visišką balaganą, manyčiau vaiką tik atgrasys nuo bet kokio sąlyčio su knygomis.... Man nuoširdžiai buvo labai gaila tų mažuliukų, kurių dažnas verkė, šaukėsi mamos (ir TIK mamos!). Suaugęs po valandos pasijauti kaip išgręžtas po tokio stumdymosi, irimosi per minią, triukšmo, tvankumos, kvapų, margumo... Ką jau ten kalbėti apie mažiukus. Mes juk dažnas dar gebam suvaldyti savo emocijas, o vaikiukai ne. Žodžiu, kol stumdžiausi tarp knygų mylėtojų (?) vis gailėjau vaikučių, ir džiaugiausi, kad maniškis smagiai žaidžia namuose su močiute (ačiū mamai ir šeimynai už galimybę :)).

Na, o parsinešus į namus laimikį, reikia jį doroti. Tai kaip puoliau, taip ir neišbrendu dar :)

Per dieną "sukramčiau" Gary Chapman "Penkios meilės kalbos". Pati nepatikėjau tuo, kad jis mane įtikinio! :) Iš tiesų, knyga verta būti perskaityta ir pritaikyta praktiškai (tai ir kaupiuosi daryti :)). Nors ir parašyta labai amerikietišku stiliumi (fe...).

Ji apie tai, kaip mes mylime ir kaip norime, kad mus mylėtų. T.y. apie meilės išraiškos būdus. Autorius jų išskiria 5 - penkias meilės kalbas. Ir teigia, jog nemokėdami savo partnerio meilės kalbos negalėsime jam suprantamai išreikšti savo jausmo (o ką, ne tiesa? jei tav mylimasis kinas, sakyk kiek nori lietuviškai, kad myli, vis tiek nesupras ...).

Kad ir kaip supaprastintai atrodo ši teorija, ji iš tiesų gan geniali (parašysiu be "gan", kai pabandysiu :).

Mes kalbame viena iš šių meilės kalbų:

- palaikymo žodžiai

- laiko leidimas kartu

- dovanos

- paslaugos

- fizinis prisilietimas

Kitaip tariant, mes norime, kad meilę mums reikštų mus palaikydami, girdami, leisdami laiką drauge, teikdami dovanas, atlikdami įvairius darbus mums (paslaugas), liesdami mus taip, kaip mums patinka. Ir jei partneris kalba kita kalba, mes galime nusivilti savo santuoka, draugyste, ryšiu. Aš iš tikrųjų tikiu, jog įsiklausius, ko iš tiesų trokšta antroji pusė, ir tai padarius, galima prikelti ir atgaivinti santykius.

Ir santykyje su vaikais galima pritaikyti šį požiūrį. Yra šio autoriaus ir kita knyga, apie penkias vaikų meilės kalbas, bet jau ir iš šios galima pasirinkti idėjų.

Jei kam aktualu (arba tiesiog įdomu), paskaitykit. Visai sveikai smegenėlėse suvingiuoja :)

*****

Kitą dieną surijau dar vieną negrožinę knygelę: Leszek K. Talko "Pagalbos-tapau tėčiu!". Ją pirkau daugiau kaip linksmą dovanėlę Tomui, bet perskaičiau pati :) Naaaaa, nieko ypatingo. Gal keletas neblogų minčių per visus 284 puslapius (tiesa, ji kišeninio formato). Rekomenduočiau skaityti tik tada, jei norisi kokio lengvo skaitalo apie vvyrus, moteris, vaikus, mamas ir tėčius. Visai tiktų kelionei lėktuvu :)

****

Jau įpusėjau dar vieną knygą, parašysiu, kai baigsiu. Nors jau dabar neatrodo ji man tokia smagi, kaip tikėjausi. O gal čia skaitymo manijos šalutinis poveikis: skaitant po knygą per dieną, į trečią dieną viskas pasidaro neįdomu?..... (kaip ta žuvis ir svečias kas pasmirsta....)

Liaukimės vaikus auklėti!

Nustokime vaikus auklėti, padėkime jiems augti ir aukime drauge su jais. Taip pataria Nina ir Zariana Nekrasovos. Patraukli, įdomi, lengvai skaitoma, naudinga, lengvai sentimentali knyga tėvams apie juos ir jų vaikus.

Iš esmės ši knyga pataria, kaip tėvišką besąlygišką meilę vaikui išsaugoti jam augant. Kaip bendrauti su vaiku, kaip keisti savo požiūrį, kad tas puikus daigelis - besąlygiška meilė - užaugtų ir pražįstų kaip graži gėlė, augant vaikui ir jo tėvams augant kartu su juo.

Man patiko, kad knyga orientuota ne "į ką daryti su vaiku, kai ...", o į "ką daryti su savim, kai mano vaikas ...". Kitaip tariant, ne kovoti su vaiku, o spręsti situacijas. Yra ir puikiu beveik terapinių vietų tėvams: kaip padėti sau, kad padėčiau savo vaikams augti kitaip.

"Vaikai auga patys. Kaip gėlės. Blaškytis, nervintis, kontroliuoti ir konfliktuoti - kam? Sukurkite palankią aplinką vaikui augti ir vystytis - ir tai bus geriausias auklėjimo metodas:

* neapsunkinkite sau gyvenimo,

* priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra (nebandykite pritempti jo prie savo susikurto idealo),

* gyvenkite ir džiaukitės kartu su juo,

* auginkite savo brangenybę kaip gėlę (puoselėkite ir rūpinkitės, bet leiskite augti pačiai, laukite kol išleis lapelius, kol sukraus žiedą ir pražydės),

* aukite kartu su juo kaip tėveliai,

* mažiau auklėkite, dažniau su vaiku žaiskite,

* žaiskite tai, kas jam naudinga ir reikalinga.

Tiesą sakant, vaikams ne taip jau daug iš jūsų ir reikia: kantrybės, atjautos, supratimo. Augti su jais ir juos mylėti. Štai ir viskas."

"Svarbiausia auklėjimo paslaptis: vaikai tampa suaugusiais. Vaikai užauga. Ir išeina. Ir laiko nebepasuksi atgal. <...> Nesulaikysite tų skubrių vaikystės dienų. Jūsų bendrystės dienų. Nepamirkškite to ir mėgaukitės, kol jie - dar vaikai, kol jų lovelės stovi šalia jūsų lovos ir kol jų rankos - jūsų rankose. Kol jūs, jūs, jūs - jiems reikalingiausi pasaulyje. Todėl, kad tai gyvenimo dėsnis: kažkas kitas turi tapti jūsų (visų visų geriausiam!) vaikui brangesnis ir svarbesnis negu jūs. <...> Kai suvokiame šį faktą (ir visąlaik jį turime omenyje), tada paprastai ir džiaugsmingai priimame tai, ką turime dabar."

Apie Angliją

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad anglai ir jų šalis TOKIE keisti. Anglijoj buvau du kartus, kartą Škotijoj. Bet tai buvo neilgi pasibuvimai mišrioj tautybių prasme kompanijoj, tad apie pačią šalį sužinojau ne itin daug. Mane visada kažkuo žavėjo britai, manau, labiausiai savo kalba. Tikra british english man skamba puikiai (nepakenčiu amerikietiško murkimo...) :) Tad su entuziazmu paėmiau į rankas Andriaus Užkalnio knygą "Anglija: apie tuos žmone sir jų šalį". Buvo įdomu skaityti. Smagus stilius. Man buvo per daug numerėlių paaiškinimams. Kažkaip per daug minties linijų vienu metu. Nors turiu pripažinti, paaiškinimai kartais būdavo net įdomesni už tekstą, kurį jie aiškina. Mane pribloškė anglų keistumas. Gal labiau skirtingumas nuo mūsų?.. Kai kurie dalykai mane šokiravo :) Man patiko autoriaus siekis paaiškinti ir bandyti suprastu, kodėl dalykai toje šalyje yra tokie, kokie yra. Nors kartais net ir aiškus ir suprantamas priežastingumas nepaversdavo to angliško elgesio ar požiūrio man priimtinensiu :) Nors autorius teigia, jog nenorėjo pasakoti su neigiamu atspalviu, bet aš kažkaip jo knygos įtakoj nebenoriu taip labai aplankyti Anglijos... Hmm... Tik sustiprėjo noras nuvykti į Škotiją :) Gal aš labai lengvai pasiduodanti kitų įtakai?.. :)

Laisvė užpakaliukui :)

Tiesą sakant, ta laisvė trunka jau kokius 2 mėnesius, - Vilius gyvena be sauskelnių. Gal tik po kokių gerų 3 savaičių susivokiau, jog apie tai neparašiau dienoraštyje, o paskui jau vis nerasdavau laiko arba įkvėpimo. Vienok įdomu, rodos toks svarbus faktas vaiko gyvenime - atsisveikino su sauskelnėm, bet kažkaip man jis neužsifiksavo. Gal kad nebuvo tokios griežto sprendimo: "Viskas, šiandien". Panašiai buvo ir su nujunkymu: mažinau mažinau, kol liko tik vienas kartas, o vieną vakarą ir tą kartą nebedaviau. Ir viskas, paprasta, jokio iššiūkio ir jokio didelio vargo.

Jau nuo vasaros namuose gyvenom tik su pėdkelnėm ar kelnytėm. Kiekviena proga stengdavaus nedėti sauskelnių (namuose, pas močiutę lauke prie namo, vasaros stovykloje, kur visą dieną būdavom lauke). Sauskelnes maudavau tik išeinant kur toliau, miegui, kelionei. Sekdavosi visaip. Būdavo, kad pasiprašo, dažniau gal pridarydavo į kelnes. Vis aiškindavau ir perrengdavau. Būvo savaitė, kai kasdien pats nubėgdavo į tualetą, pakeliui mane pašaukdamas.

Tiesiog norėjau, kad nešustų ir kad suprastų, jog šlapios kelnės nėra malonu. Dideliam reikalui pasiprašydavo (jei neklystu, prašosi jau nuo kokių 10-11mėn.), o mažus dažniausiai valydavom :) Buvo ir periodas, kai VISKĄ darė į kelnes ir kategoriškai prieštaravo puodo vaizdui, ką jau ten apie sėdėjimą ant jo! Po didelio reikalo tekdavo praustis, Viliui baisiai nepatikdavo, tai vis primindavau, kad turi alternatyvą - padaryti ant puodo. Po kokių trijų savaičių praėjo. Spėju, buvo tai bandymai kontroliuoti situaciją ir rodyti valdžią :)

Ir štai kažkur gruodžio vidury nustojau dėti visai. Gerai pagalvojus, pats "tinkamiausias" laikas mesti į šoną sauskelnes - žiemos vidury! Aš iš tiesų, tik vėliau supratau, kad tai darau žiemą :) Tiesiog pastebėjau, kad grįžus iš lauko, Vilius dažnai sausas, po miego irgi dažnai pabusdavo sausas, tai nusprendžiau pabandyti nedėti. Šitoj vietoj, manau, dažnai mamai nekyla ranka eksperimentuoti, nes žino, kad su sauskelnėm patogiau. Teisingai sakoma, kartais vaikai anksčiau atsisako sauskelnių, nei tėvai. Na, Vilius jų neatsisakė, manau, jam buvo tiesiog tas pats :) (gal todėl, kad jau žinojo, kas tai yra būti su triusikėliais, ir žinojo, kad ilgai su pridarytom sauskelnėm nebus laikomas).

Kaip gi mums sekasi? Oi, labai jau visaip :) Nors turiu praimtą sauskelnių poką, jų vilionėms nepasiduodu ir griežtai nededu. Nusprendžiau nebegrįžti atgal jokiais būdais (na, nebent kas parai uždarytų be puodo, tualeto ir kriauklės, tik su poku sauskelnių :)))). Dažniausiai naktį išmiega sausas. Nors buvo savaitė, kai kasrytą keisdavau paklodę.... Po pietų miego būna visaip: kartais pabunda baloje, kartais sausas. Aš kartais paburbuliuoju, kartais patyliu :)

Mūsų kasdieninės taisyklės:

* prieš išeinant iš namų ir prieš miegą visada sėsti ant puodo ir išspausti kiek ten bebūtų;

* jei išeinam ilgensiam laikui, mama (čia aš :)) turi suplanuoti galimybę aplankyti WC pakeliui (įsiterpsiu: kadangi orai mus džiugina tikra žiema, tai ilgam laikui retai kur išeinam, o 2-2,5val. Vilius išbūna be puodo. O tokie vieši apsilankymai kol kas būna tik mokyklėjėj - ten yra puodas, Valio! );

* mama dėl viso pikto paima atsargines pėdkelnes, triusikėlius ir kojines (prireikė kartą, kai mokyklėlėj prasisiojo pro šoną :), ir kartą būtų pravertę, bet mama kažkaip pagalvojo, kad apsieisim...);

* mama kartais pakviečia nueiti į tualetą (ypač jei ir pati eina), kai mato, kad jau senokai buvo lankytąsi ten.

Tiesa, dažnai būna, kad pirmi lašai sušlapina pėdkelnes (triusikėlius tai jau savaime), tai praplėčiau Viliaus pėdkelnių asortimentą. Jam patinka visokios, labiausiai - mėlynos, o ypač patiko atrasti syklę vienose ir galėjo pats save pakutenti :) Iš tiesų, skalbimo daugiau, bet manau, kad sulaukę pavasario galėsime drąsiai eiti į lauką ir vėdinti užpakaliuką :)

Dar teko sugalvoti strategiją kaip išsaugoti sausą čiužinį (jis pas mus toks diiiidelis, 200x220) ir kaip vidury nakties greitai padaryti šlapią paklodę sausa. Taigi, čiužinį saugo vilnonis pledas, ant jo nepršlampamas paklotėlis, tada jau paklodė. O kai naktį tampa šlapia, tuomet Vilius perrengiamas (jam tenka nubusti, bet trumpam), ant šlapios vietos tiesiamas dar vienas vilnonis pledukas, tada Viliaus maža kaldrytė, didžioji kaldra, po kuria miegam, apverčiama ir vėl sausai miegam. Gal ir reiktų pakeisti tą šlapią paklodę užuot apklojus storai, bet naktį to padaryti nenturiu jėgų (mūsų lova laaabai didelė).

Paskutinę savaitę Vilius sirgo, tai paklodes teko keisti dažniau. Vieną naktį net atsinešiau puodą į lovą, padarė. Žodžiu, liga į namus - įprasta tvarka iš namų. Dabar jau apgijo, tai lyg ir sausiau gyvenam.

Ir planuoju pirkti vaikišką padėkliuką ant tualeto, gal jam patiks. Tiesa, mačiau ir tokį smagų dalyką berniukams. Gal susigundysim :)

Svajonės link

Darius Čibonis man niekada kažkaip ypatingai nepatiko. Nežinau, jo kalbėjimo būdas manęs neįtikina. Nors ir veda jis mokymus apie lyderystę, koučingą, bet aš pas jį neičiau... Tiesiog, neįtikina. Tikiuosi, esate patyrę tą jausmą.

Bet D.Čibonio knygą apie kelionę 66 keliu per Ameriką Harley-Davidson motociklais perskaičiau. Po teisybei, nupirkau ją dovanų Tomui, su naivia viltim, kad įpūs jam optimizmo ir tikėjimo svajonėmis (mat knyga vadinasi "Svajonės link. Vienos įkvepiančios kelionės istorija"). Jis jos dar neskaitė, padėjo gražiai į lentyną, iš kur aš pasičiupusi ją perskaičiau. Taigi, įspūdžiai:

* nuotraukos knygoje įstabios (ačiū Olegui-kelionės draugui ir fotografui),

* kelionės idėja - paprasta, bet labai šauni. Aš jau ilgus mėnesius rezgu mintį, jog kada nors su Tomu nukeliausim į Amerikę ir pervažiuosim tuo 66 keliu. (Beje, tai buvo dar vienas motyvas dovanoti šitą knygą Tomui). Taigi, aprašyta kelionė šiek tiek tikroviškiau nušvietė mano puoselėjamų minčių galimybes.

* kelionės aprašymas sakyčiau gana primityvus ir neįspūdingas. Na, įdomu sužinoti kas bus toliau, bet tikrai neverčia žavėtis pačiu rašymo stiliumi, aprašytomis patirtimis ar vaizdais. Tad jei kas svarstote, ar skaityti šią knygą, perverskite nuotraukas, manau, pakaks :)

Viena gera nauda iš šitos knygos, tai jos pradžioje esantis įvadas į "svajonių psichologiją". Ten yra užduotis skaitytojui: surašyti savo svajones ir jų įgyvendinimo datą. Aš tai padariau, dabar turiu lapą su septyniom svajonėm, ir septyniom datom (tiesa, porą datų kitą dieną pataisiau, pabudusi iš išspipildančių-svajonių-kai-jas-užrašai-ir-nubrėži-įgyvendinimo-datą sapno). Gerai, kad turiu. Nes tikrai užkabino vienas iš autoriaus pasakytų teiginių: "reikia užrašyti atlikimo terminą, ir <...> jūsų pasąmonė ką tik gavo užduotį, kuriai dieną naktį ieškos sprendimo. Jūsų protas veiks įprasta linkme, o pasąmonė ieškos užduoties įgyvendinimo." Gal ir taip, nes kai kurių mano užrašytų svajonių išsipildymu aš be galo džiaugčiausi, nes jas puoselėju jau nuo vaikystės :)

kasytė

Vilius paprašė, kad jam suriščiau kasytę, kaip kad aš dažnai nešioju ir kaip Toma sbeveik visada nešioja. Tai ir surišau :)

...apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą...

Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų. Čia tokia knyga, pavadinimas toks. Parašė Anna Gavalda - prancūzų kalbos mokytoja, dviejų vaikų mama bei rašytoja. Knyga iš Baltų lankų serijos "Savaitgalio knyga", tai beveik per savaitgalį ir surijau. Iš tiesų, jei nereikėtų gaminti valgio, valgyti, praustis, eiti į tualetą (už du, nes Viliui dar reikia kompanijos), žaisti su sūnum, atsakinėti į tūkstančius "kas čia" ir išklausyti visas stebuklingas istorijas iš dvimečio lūpų..., na, tuomet tokią knygą sugraužčiau per pusdienį. Savaitgaliui tuomet reikėtų bent 4 tokių knygų. Ir vėl eilinį kartą, užvertus paskutinį knygos puslapį, norėjau dar, dar tokio pat žavaus pasakojimo apie mano ir tavo realybę.

* * *

Ar kada dėvėjot peruką? Taip rimtai, kad į gatvę išeiti ir kad visi matytų, ir kad galvotų, kas tik į galvą ateina? Man neteko. Taip nerimtai teko, kai smagu pasijuokti ir įsivaizduoti. Tokia mergina Sofi turėjo 9 perukus ir suteikdavo jiems naujus vardus, įsijausdavo į kitokią save ir galėdavo pasislėpti už rausvų, baltų, pašiauštų ar garbanotų plaukų. Ji ne šiaip ekperimentavo, ji sirgo vėžiu, ir nuo chemoterapijos ji nupliko. Visa. Net blakstienas klijavo ir antakius piešė pieštuku. Ir kai pašiurpdavo (nuo šalčio ar iš pasibjaurėjimo), plaukeliai ant rankų nepasistodavo, jų nebuvo.

"Mergaitė su devyniais perukais" - nuo Sophie Van der Stap. Skaičiau ir plaukai šiaušės, ir juokiaus, ir beveik verkiau, ir galvojau, jog niekam to nelinkėčiau. Perskaičius dar ilgai neapleido mintys apie vėžiu sergančius žmones. net buvau įlindus į mamų forume esančią kertelę tokioms moterims. Baugu. Tiesa, knyga gera, siūlau paskaityti.

Kaip aš pasodinau medelį

Ar kada bandėte mintimis pasodinti medelį? O akių žvilgsniu? O barbendami prištais? Ne? Galiu pakuždėti kaip tai padaryti, nes aš taip padariau, vakar:)

Prieš porą dienų su Viliumi lankėmės ekologiškų prekių parduotuvėje "Holos". Apsipirkom šiek tiek. Ir maloni pardavėja pasiūlė nuolaidų kortelę. Oi, kaip apsidžiaugiau, nes kaskart būna šiek tiek nepadoru mokėti taip brangiai už kai kuriuos produktus (na, kad ir pusrytinių kukurūzų dėžė už 12lt...). Kad ir ne baisiai didelė ta nuolaida, bet kaip sakoma - vis į kišenę, ne iš jos. O kadangi plastikinei kortelei pagaminti naudojami įvairūs gamtiniai ištekliai (kaip plastikas, popierius, elektros energija ir tikriausiai dar kas nors), buvau paprašyta atlikti "prievolę" - pasodinti medelį internetu. Nerealu! Galėčiau ir visą mišką taip pasodinti, kad tik leistų :)

Tad jeigu kam norėtųsi pasodinti medelį, užsukite į http://www.treenex.lt/ Ten galite nusipirkti atvirukų, už kiekvieną nupirktą bus pasodintas medelis, o už kai kuriuos - net visi 5! O jeigu perkate ekologiškus produktus (ar vis planuojate jų nusipirkti), Holos parduotuvėj perkant už 120 lt gausite nuolaidų kortelę ir mažą kortelę su specialiu kodu, kurį suvedus, bus pasodintas ąžuoliukas :)

Na, štai, kokią reklamą padariau, ir Holos, ir Treenex puslapiui ! Bet juk esu lengvai "pažaliavus", tai ir kitus bandau apkrėsti :)