Knygų manija

Grafomanija yra tuomet, kai žmogus rašo be tik kad rašytų, lyg ir patenkina rašymo poreikį. Net nežinau, ar toks iš tiesų yra, bet aš jį periodiškai jaučiu (gal ir blog'ą dėl to rašau?..). O jeigu žmogus jaučia poreikį skaityti, skaityti ir skaityti? Kaip vadintųsi šis reiškinys?.. (Wikipedijoj bandžiau rasti, bet nelabai pavyko :) Ten tik apie grafomaniją yra.). Taigi, pastaruoju metu (kokius gerus 2-3 mėnesius) man totali skaitymo manija! O ženklus suintensyvėjimas pastebėtas po Knygų mugės...

Tiesa, Knygų mugė. Mano "grobis" šiais metais buvo toks:

Svarbu paminėti, jog turėjau lygiai valandą savo trokštamų knygų sąrašėliui išpildyti, o sąrašėlis buvo netrumpas... Po 50 minučių pasijaučiau visiškai išsekusi, bet rankose tysiau maišus su planuotom knygom ir keliom ekpromtu nugvelbtom. Lyrinis nukrypimas apie mugę: niekaip nesuprantu, ko žmonės ten tysia savo mažus vaikus!? Aš nekalbu apie tokius, kurie jau gali pasirinkti knygų, pavartyti, paskaityti. Na, bet tokie, kuri tik valgo ir miega, ir dar kokią valandą būdrauja? Aš suprantu, kad gal nėra su kuo palikti, na, bet vaikas juk irgi šeimos narys, jo poreikiai svarbūs... O gal labai norima mažulį nuo pat kūdikystės pratinti prie knygų? Bet toks vaiko tasymas po visišką balaganą, manyčiau vaiką tik atgrasys nuo bet kokio sąlyčio su knygomis.... Man nuoširdžiai buvo labai gaila tų mažuliukų, kurių dažnas verkė, šaukėsi mamos (ir TIK mamos!). Suaugęs po valandos pasijauti kaip išgręžtas po tokio stumdymosi, irimosi per minią, triukšmo, tvankumos, kvapų, margumo... Ką jau ten kalbėti apie mažiukus. Mes juk dažnas dar gebam suvaldyti savo emocijas, o vaikiukai ne. Žodžiu, kol stumdžiausi tarp knygų mylėtojų (?) vis gailėjau vaikučių, ir džiaugiausi, kad maniškis smagiai žaidžia namuose su močiute (ačiū mamai ir šeimynai už galimybę :)).

Na, o parsinešus į namus laimikį, reikia jį doroti. Tai kaip puoliau, taip ir neišbrendu dar :)

Per dieną "sukramčiau" Gary Chapman "Penkios meilės kalbos". Pati nepatikėjau tuo, kad jis mane įtikinio! :) Iš tiesų, knyga verta būti perskaityta ir pritaikyta praktiškai (tai ir kaupiuosi daryti :)). Nors ir parašyta labai amerikietišku stiliumi (fe...).

Ji apie tai, kaip mes mylime ir kaip norime, kad mus mylėtų. T.y. apie meilės išraiškos būdus. Autorius jų išskiria 5 - penkias meilės kalbas. Ir teigia, jog nemokėdami savo partnerio meilės kalbos negalėsime jam suprantamai išreikšti savo jausmo (o ką, ne tiesa? jei tav mylimasis kinas, sakyk kiek nori lietuviškai, kad myli, vis tiek nesupras ...).

Kad ir kaip supaprastintai atrodo ši teorija, ji iš tiesų gan geniali (parašysiu be "gan", kai pabandysiu :).

Mes kalbame viena iš šių meilės kalbų:

- palaikymo žodžiai

- laiko leidimas kartu

- dovanos

- paslaugos

- fizinis prisilietimas

Kitaip tariant, mes norime, kad meilę mums reikštų mus palaikydami, girdami, leisdami laiką drauge, teikdami dovanas, atlikdami įvairius darbus mums (paslaugas), liesdami mus taip, kaip mums patinka. Ir jei partneris kalba kita kalba, mes galime nusivilti savo santuoka, draugyste, ryšiu. Aš iš tikrųjų tikiu, jog įsiklausius, ko iš tiesų trokšta antroji pusė, ir tai padarius, galima prikelti ir atgaivinti santykius.

Ir santykyje su vaikais galima pritaikyti šį požiūrį. Yra šio autoriaus ir kita knyga, apie penkias vaikų meilės kalbas, bet jau ir iš šios galima pasirinkti idėjų.

Jei kam aktualu (arba tiesiog įdomu), paskaitykit. Visai sveikai smegenėlėse suvingiuoja :)

*****

Kitą dieną surijau dar vieną negrožinę knygelę: Leszek K. Talko "Pagalbos-tapau tėčiu!". Ją pirkau daugiau kaip linksmą dovanėlę Tomui, bet perskaičiau pati :) Naaaaa, nieko ypatingo. Gal keletas neblogų minčių per visus 284 puslapius (tiesa, ji kišeninio formato). Rekomenduočiau skaityti tik tada, jei norisi kokio lengvo skaitalo apie vvyrus, moteris, vaikus, mamas ir tėčius. Visai tiktų kelionei lėktuvu :)

****

Jau įpusėjau dar vieną knygą, parašysiu, kai baigsiu. Nors jau dabar neatrodo ji man tokia smagi, kaip tikėjausi. O gal čia skaitymo manijos šalutinis poveikis: skaitant po knygą per dieną, į trečią dieną viskas pasidaro neįdomu?..... (kaip ta žuvis ir svečias kas pasmirsta....)

Liaukimės vaikus auklėti!

Nustokime vaikus auklėti, padėkime jiems augti ir aukime drauge su jais. Taip pataria Nina ir Zariana Nekrasovos. Patraukli, įdomi, lengvai skaitoma, naudinga, lengvai sentimentali knyga tėvams apie juos ir jų vaikus.

Iš esmės ši knyga pataria, kaip tėvišką besąlygišką meilę vaikui išsaugoti jam augant. Kaip bendrauti su vaiku, kaip keisti savo požiūrį, kad tas puikus daigelis - besąlygiška meilė - užaugtų ir pražįstų kaip graži gėlė, augant vaikui ir jo tėvams augant kartu su juo.

Man patiko, kad knyga orientuota ne "į ką daryti su vaiku, kai ...", o į "ką daryti su savim, kai mano vaikas ...". Kitaip tariant, ne kovoti su vaiku, o spręsti situacijas. Yra ir puikiu beveik terapinių vietų tėvams: kaip padėti sau, kad padėčiau savo vaikams augti kitaip.

"Vaikai auga patys. Kaip gėlės. Blaškytis, nervintis, kontroliuoti ir konfliktuoti - kam? Sukurkite palankią aplinką vaikui augti ir vystytis - ir tai bus geriausias auklėjimo metodas:

* neapsunkinkite sau gyvenimo,

* priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra (nebandykite pritempti jo prie savo susikurto idealo),

* gyvenkite ir džiaukitės kartu su juo,

* auginkite savo brangenybę kaip gėlę (puoselėkite ir rūpinkitės, bet leiskite augti pačiai, laukite kol išleis lapelius, kol sukraus žiedą ir pražydės),

* aukite kartu su juo kaip tėveliai,

* mažiau auklėkite, dažniau su vaiku žaiskite,

* žaiskite tai, kas jam naudinga ir reikalinga.

Tiesą sakant, vaikams ne taip jau daug iš jūsų ir reikia: kantrybės, atjautos, supratimo. Augti su jais ir juos mylėti. Štai ir viskas."

"Svarbiausia auklėjimo paslaptis: vaikai tampa suaugusiais. Vaikai užauga. Ir išeina. Ir laiko nebepasuksi atgal. <...> Nesulaikysite tų skubrių vaikystės dienų. Jūsų bendrystės dienų. Nepamirkškite to ir mėgaukitės, kol jie - dar vaikai, kol jų lovelės stovi šalia jūsų lovos ir kol jų rankos - jūsų rankose. Kol jūs, jūs, jūs - jiems reikalingiausi pasaulyje. Todėl, kad tai gyvenimo dėsnis: kažkas kitas turi tapti jūsų (visų visų geriausiam!) vaikui brangesnis ir svarbesnis negu jūs. <...> Kai suvokiame šį faktą (ir visąlaik jį turime omenyje), tada paprastai ir džiaugsmingai priimame tai, ką turime dabar."

Apie Angliją

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad anglai ir jų šalis TOKIE keisti. Anglijoj buvau du kartus, kartą Škotijoj. Bet tai buvo neilgi pasibuvimai mišrioj tautybių prasme kompanijoj, tad apie pačią šalį sužinojau ne itin daug. Mane visada kažkuo žavėjo britai, manau, labiausiai savo kalba. Tikra british english man skamba puikiai (nepakenčiu amerikietiško murkimo...) :) Tad su entuziazmu paėmiau į rankas Andriaus Užkalnio knygą "Anglija: apie tuos žmone sir jų šalį". Buvo įdomu skaityti. Smagus stilius. Man buvo per daug numerėlių paaiškinimams. Kažkaip per daug minties linijų vienu metu. Nors turiu pripažinti, paaiškinimai kartais būdavo net įdomesni už tekstą, kurį jie aiškina. Mane pribloškė anglų keistumas. Gal labiau skirtingumas nuo mūsų?.. Kai kurie dalykai mane šokiravo :) Man patiko autoriaus siekis paaiškinti ir bandyti suprastu, kodėl dalykai toje šalyje yra tokie, kokie yra. Nors kartais net ir aiškus ir suprantamas priežastingumas nepaversdavo to angliško elgesio ar požiūrio man priimtinensiu :) Nors autorius teigia, jog nenorėjo pasakoti su neigiamu atspalviu, bet aš kažkaip jo knygos įtakoj nebenoriu taip labai aplankyti Anglijos... Hmm... Tik sustiprėjo noras nuvykti į Škotiją :) Gal aš labai lengvai pasiduodanti kitų įtakai?.. :)

Laisvė užpakaliukui :)

Tiesą sakant, ta laisvė trunka jau kokius 2 mėnesius, - Vilius gyvena be sauskelnių. Gal tik po kokių gerų 3 savaičių susivokiau, jog apie tai neparašiau dienoraštyje, o paskui jau vis nerasdavau laiko arba įkvėpimo. Vienok įdomu, rodos toks svarbus faktas vaiko gyvenime - atsisveikino su sauskelnėm, bet kažkaip man jis neužsifiksavo. Gal kad nebuvo tokios griežto sprendimo: "Viskas, šiandien". Panašiai buvo ir su nujunkymu: mažinau mažinau, kol liko tik vienas kartas, o vieną vakarą ir tą kartą nebedaviau. Ir viskas, paprasta, jokio iššiūkio ir jokio didelio vargo.

Jau nuo vasaros namuose gyvenom tik su pėdkelnėm ar kelnytėm. Kiekviena proga stengdavaus nedėti sauskelnių (namuose, pas močiutę lauke prie namo, vasaros stovykloje, kur visą dieną būdavom lauke). Sauskelnes maudavau tik išeinant kur toliau, miegui, kelionei. Sekdavosi visaip. Būdavo, kad pasiprašo, dažniau gal pridarydavo į kelnes. Vis aiškindavau ir perrengdavau. Būvo savaitė, kai kasdien pats nubėgdavo į tualetą, pakeliui mane pašaukdamas.

Tiesiog norėjau, kad nešustų ir kad suprastų, jog šlapios kelnės nėra malonu. Dideliam reikalui pasiprašydavo (jei neklystu, prašosi jau nuo kokių 10-11mėn.), o mažus dažniausiai valydavom :) Buvo ir periodas, kai VISKĄ darė į kelnes ir kategoriškai prieštaravo puodo vaizdui, ką jau ten apie sėdėjimą ant jo! Po didelio reikalo tekdavo praustis, Viliui baisiai nepatikdavo, tai vis primindavau, kad turi alternatyvą - padaryti ant puodo. Po kokių trijų savaičių praėjo. Spėju, buvo tai bandymai kontroliuoti situaciją ir rodyti valdžią :)

Ir štai kažkur gruodžio vidury nustojau dėti visai. Gerai pagalvojus, pats "tinkamiausias" laikas mesti į šoną sauskelnes - žiemos vidury! Aš iš tiesų, tik vėliau supratau, kad tai darau žiemą :) Tiesiog pastebėjau, kad grįžus iš lauko, Vilius dažnai sausas, po miego irgi dažnai pabusdavo sausas, tai nusprendžiau pabandyti nedėti. Šitoj vietoj, manau, dažnai mamai nekyla ranka eksperimentuoti, nes žino, kad su sauskelnėm patogiau. Teisingai sakoma, kartais vaikai anksčiau atsisako sauskelnių, nei tėvai. Na, Vilius jų neatsisakė, manau, jam buvo tiesiog tas pats :) (gal todėl, kad jau žinojo, kas tai yra būti su triusikėliais, ir žinojo, kad ilgai su pridarytom sauskelnėm nebus laikomas).

Kaip gi mums sekasi? Oi, labai jau visaip :) Nors turiu praimtą sauskelnių poką, jų vilionėms nepasiduodu ir griežtai nededu. Nusprendžiau nebegrįžti atgal jokiais būdais (na, nebent kas parai uždarytų be puodo, tualeto ir kriauklės, tik su poku sauskelnių :)))). Dažniausiai naktį išmiega sausas. Nors buvo savaitė, kai kasrytą keisdavau paklodę.... Po pietų miego būna visaip: kartais pabunda baloje, kartais sausas. Aš kartais paburbuliuoju, kartais patyliu :)

Mūsų kasdieninės taisyklės:

* prieš išeinant iš namų ir prieš miegą visada sėsti ant puodo ir išspausti kiek ten bebūtų;

* jei išeinam ilgensiam laikui, mama (čia aš :)) turi suplanuoti galimybę aplankyti WC pakeliui (įsiterpsiu: kadangi orai mus džiugina tikra žiema, tai ilgam laikui retai kur išeinam, o 2-2,5val. Vilius išbūna be puodo. O tokie vieši apsilankymai kol kas būna tik mokyklėjėj - ten yra puodas, Valio! );

* mama dėl viso pikto paima atsargines pėdkelnes, triusikėlius ir kojines (prireikė kartą, kai mokyklėlėj prasisiojo pro šoną :), ir kartą būtų pravertę, bet mama kažkaip pagalvojo, kad apsieisim...);

* mama kartais pakviečia nueiti į tualetą (ypač jei ir pati eina), kai mato, kad jau senokai buvo lankytąsi ten.

Tiesa, dažnai būna, kad pirmi lašai sušlapina pėdkelnes (triusikėlius tai jau savaime), tai praplėčiau Viliaus pėdkelnių asortimentą. Jam patinka visokios, labiausiai - mėlynos, o ypač patiko atrasti syklę vienose ir galėjo pats save pakutenti :) Iš tiesų, skalbimo daugiau, bet manau, kad sulaukę pavasario galėsime drąsiai eiti į lauką ir vėdinti užpakaliuką :)

Dar teko sugalvoti strategiją kaip išsaugoti sausą čiužinį (jis pas mus toks diiiidelis, 200x220) ir kaip vidury nakties greitai padaryti šlapią paklodę sausa. Taigi, čiužinį saugo vilnonis pledas, ant jo nepršlampamas paklotėlis, tada jau paklodė. O kai naktį tampa šlapia, tuomet Vilius perrengiamas (jam tenka nubusti, bet trumpam), ant šlapios vietos tiesiamas dar vienas vilnonis pledukas, tada Viliaus maža kaldrytė, didžioji kaldra, po kuria miegam, apverčiama ir vėl sausai miegam. Gal ir reiktų pakeisti tą šlapią paklodę užuot apklojus storai, bet naktį to padaryti nenturiu jėgų (mūsų lova laaabai didelė).

Paskutinę savaitę Vilius sirgo, tai paklodes teko keisti dažniau. Vieną naktį net atsinešiau puodą į lovą, padarė. Žodžiu, liga į namus - įprasta tvarka iš namų. Dabar jau apgijo, tai lyg ir sausiau gyvenam.

Ir planuoju pirkti vaikišką padėkliuką ant tualeto, gal jam patiks. Tiesa, mačiau ir tokį smagų dalyką berniukams. Gal susigundysim :)

Svajonės link

Darius Čibonis man niekada kažkaip ypatingai nepatiko. Nežinau, jo kalbėjimo būdas manęs neįtikina. Nors ir veda jis mokymus apie lyderystę, koučingą, bet aš pas jį neičiau... Tiesiog, neįtikina. Tikiuosi, esate patyrę tą jausmą.

Bet D.Čibonio knygą apie kelionę 66 keliu per Ameriką Harley-Davidson motociklais perskaičiau. Po teisybei, nupirkau ją dovanų Tomui, su naivia viltim, kad įpūs jam optimizmo ir tikėjimo svajonėmis (mat knyga vadinasi "Svajonės link. Vienos įkvepiančios kelionės istorija"). Jis jos dar neskaitė, padėjo gražiai į lentyną, iš kur aš pasičiupusi ją perskaičiau. Taigi, įspūdžiai:

* nuotraukos knygoje įstabios (ačiū Olegui-kelionės draugui ir fotografui),

* kelionės idėja - paprasta, bet labai šauni. Aš jau ilgus mėnesius rezgu mintį, jog kada nors su Tomu nukeliausim į Amerikę ir pervažiuosim tuo 66 keliu. (Beje, tai buvo dar vienas motyvas dovanoti šitą knygą Tomui). Taigi, aprašyta kelionė šiek tiek tikroviškiau nušvietė mano puoselėjamų minčių galimybes.

* kelionės aprašymas sakyčiau gana primityvus ir neįspūdingas. Na, įdomu sužinoti kas bus toliau, bet tikrai neverčia žavėtis pačiu rašymo stiliumi, aprašytomis patirtimis ar vaizdais. Tad jei kas svarstote, ar skaityti šią knygą, perverskite nuotraukas, manau, pakaks :)

Viena gera nauda iš šitos knygos, tai jos pradžioje esantis įvadas į "svajonių psichologiją". Ten yra užduotis skaitytojui: surašyti savo svajones ir jų įgyvendinimo datą. Aš tai padariau, dabar turiu lapą su septyniom svajonėm, ir septyniom datom (tiesa, porą datų kitą dieną pataisiau, pabudusi iš išspipildančių-svajonių-kai-jas-užrašai-ir-nubrėži-įgyvendinimo-datą sapno). Gerai, kad turiu. Nes tikrai užkabino vienas iš autoriaus pasakytų teiginių: "reikia užrašyti atlikimo terminą, ir <...> jūsų pasąmonė ką tik gavo užduotį, kuriai dieną naktį ieškos sprendimo. Jūsų protas veiks įprasta linkme, o pasąmonė ieškos užduoties įgyvendinimo." Gal ir taip, nes kai kurių mano užrašytų svajonių išsipildymu aš be galo džiaugčiausi, nes jas puoselėju jau nuo vaikystės :)

kasytė

Vilius paprašė, kad jam suriščiau kasytę, kaip kad aš dažnai nešioju ir kaip Toma sbeveik visada nešioja. Tai ir surišau :)

...apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą...

Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų. Čia tokia knyga, pavadinimas toks. Parašė Anna Gavalda - prancūzų kalbos mokytoja, dviejų vaikų mama bei rašytoja. Knyga iš Baltų lankų serijos "Savaitgalio knyga", tai beveik per savaitgalį ir surijau. Iš tiesų, jei nereikėtų gaminti valgio, valgyti, praustis, eiti į tualetą (už du, nes Viliui dar reikia kompanijos), žaisti su sūnum, atsakinėti į tūkstančius "kas čia" ir išklausyti visas stebuklingas istorijas iš dvimečio lūpų..., na, tuomet tokią knygą sugraužčiau per pusdienį. Savaitgaliui tuomet reikėtų bent 4 tokių knygų. Ir vėl eilinį kartą, užvertus paskutinį knygos puslapį, norėjau dar, dar tokio pat žavaus pasakojimo apie mano ir tavo realybę.

* * *

Ar kada dėvėjot peruką? Taip rimtai, kad į gatvę išeiti ir kad visi matytų, ir kad galvotų, kas tik į galvą ateina? Man neteko. Taip nerimtai teko, kai smagu pasijuokti ir įsivaizduoti. Tokia mergina Sofi turėjo 9 perukus ir suteikdavo jiems naujus vardus, įsijausdavo į kitokią save ir galėdavo pasislėpti už rausvų, baltų, pašiauštų ar garbanotų plaukų. Ji ne šiaip ekperimentavo, ji sirgo vėžiu, ir nuo chemoterapijos ji nupliko. Visa. Net blakstienas klijavo ir antakius piešė pieštuku. Ir kai pašiurpdavo (nuo šalčio ar iš pasibjaurėjimo), plaukeliai ant rankų nepasistodavo, jų nebuvo.

"Mergaitė su devyniais perukais" - nuo Sophie Van der Stap. Skaičiau ir plaukai šiaušės, ir juokiaus, ir beveik verkiau, ir galvojau, jog niekam to nelinkėčiau. Perskaičius dar ilgai neapleido mintys apie vėžiu sergančius žmones. net buvau įlindus į mamų forume esančią kertelę tokioms moterims. Baugu. Tiesa, knyga gera, siūlau paskaityti.

Kaip aš pasodinau medelį

Ar kada bandėte mintimis pasodinti medelį? O akių žvilgsniu? O barbendami prištais? Ne? Galiu pakuždėti kaip tai padaryti, nes aš taip padariau, vakar:)

Prieš porą dienų su Viliumi lankėmės ekologiškų prekių parduotuvėje "Holos". Apsipirkom šiek tiek. Ir maloni pardavėja pasiūlė nuolaidų kortelę. Oi, kaip apsidžiaugiau, nes kaskart būna šiek tiek nepadoru mokėti taip brangiai už kai kuriuos produktus (na, kad ir pusrytinių kukurūzų dėžė už 12lt...). Kad ir ne baisiai didelė ta nuolaida, bet kaip sakoma - vis į kišenę, ne iš jos. O kadangi plastikinei kortelei pagaminti naudojami įvairūs gamtiniai ištekliai (kaip plastikas, popierius, elektros energija ir tikriausiai dar kas nors), buvau paprašyta atlikti "prievolę" - pasodinti medelį internetu. Nerealu! Galėčiau ir visą mišką taip pasodinti, kad tik leistų :)

Tad jeigu kam norėtųsi pasodinti medelį, užsukite į http://www.treenex.lt/ Ten galite nusipirkti atvirukų, už kiekvieną nupirktą bus pasodintas medelis, o už kai kuriuos - net visi 5! O jeigu perkate ekologiškus produktus (ar vis planuojate jų nusipirkti), Holos parduotuvėj perkant už 120 lt gausite nuolaidų kortelę ir mažą kortelę su specialiu kodu, kurį suvedus, bus pasodintas ąžuoliukas :)

Na, štai, kokią reklamą padariau, ir Holos, ir Treenex puslapiui ! Bet juk esu lengvai "pažaliavus", tai ir kitus bandau apkrėsti :)

Papuošimas :)

Vilius migdosi pietų miegui. Guliu šalia ir "padedu" užmigti. Jis vis bando pasikalbėti :)
Krapšto savo ausis, vieną susižeidė šiek tiek prieš porą dienų, tai sakau, kad nekrapštytų. Jis pačiupinėja vieną ausį, paskui kitą, ir sako:
- Priklijuotos mano ausys.
- Nepriklijuotos jos, - pataisau jį.
- Papuošimas, - patikslina man Vilius.
Nesusilaikau, pradedu juoktis, labai :) O jis patenkintas guli.

Kaip Vilius kirposi

Vakar Vilius pirmą kartą apsikirpo. Įvykis! :) Kažkada buvau šiek tiek patrumpinus galiukus, bet jau labai nežymiai. O šį kartą buvo rimtesnis susitikimas su žirklėmis. Kirpo mano sesuo, o tai buvo labai didelis pliusas, nes ji yra mylimoji Viliaus teta (net kartais į ją kreipiasi "Mama Inga"... :). Svarbiausia buvo pagauti momentą, kai į klausimą "Ar nori kirptis?", Vilius atsakytų "nojiu". Atsakymas keičiasi kelis kartus per dieną, tad kai jau tokį pagavom, tai griebėm ir kirpom. Pradėjo Vilius kirptis sėdėdamas ant kėdutės, o baigė - ant mano kelių ir krapštydamas mano auskarus (kad tik ramiau pabūtų :).

Keletas akimirkų:

Pasikalbėjimai

Oi, jau seniai rašiau. Užsitingėjau tikriausiai. Dar darbo turiu šiek tiek, tokio baisiai nuobodaus, bet ką padarysi. Taigi, bandau taisytis :)

Kadangi pastaruoju metu mus labiausiai džiugina Viliaus kalbos, tai apie jas šį kartą.

Situacija pirma.

Aš virtuvėj kažką tvarkausi, jis vaikšto aplinkui ir man maišosi po kojom. Prašau, kad pasitrauktų į šoną. O jis toks gerai nusiteikęs, stumia mane ir sako : "Mama, trukdykis!!" (suprask, trukdyk man ir aš trukdysiu tau :)

Situacija antra.

Aš sėdžiu ant sofos. Vilius prašo atsikelti ir eiti su juo. Aš vis dar sėdžiu. Vilius tada sako: "Mama, kekis, negažu sėdėti!"

Situacija trečia.

Vilius pasakoja kaip kažkas garsiai šauks, rėks: "šauks burnom" :)

Na, ir vienu metu, jei atsitikdavo kažkas kiek negero, tai Vilius sakydavo: " Baisu. Bus žiaujai skauda." :))

Norvegų literatūra valdo !

Taigi, vis dar :) Vis dar valdo norvegų literatūra. Pastarosios dvi mano perskaitytos knygos yra norvegų rašytojų. Tiesa, jas skaitau lietuviškai, nors slapčia sau tyliai pasvajoju kada nors paskaityti jas norvegiškai. Gal kada link pensijos :) Tuo labiau, jog sako, kad kalbų mokymasis vyresniame amžiuje suaktyvina daugelį smegenų sričių ir labai puikiai apsaugo nuo įvairių senatvinių proto sutrikimų. Tai vat, galėsiu sau gaivinti norvegų kalbos žinias ir saugoti savo pilkuosius vingius :)

Pirmoji iš tų dviejų norvegiškų knygų buvo mano mylimos rašytojos Herbjorg Wassmo kūrinys "Tora. Nebylus kambarys". Apie pirmąją dalį jau rašiau (neįtikėtina! rašiau lygiai prieš metus - 2009m. sausio 18d. !!!). Labai laukiau pasirodant šios knygos, nes norėjau vėl sugrįžti į tą mergaitės Toros pasaulis. Tiesa, jis skausmingas, kupinas išbandymų (kartais visai ne pagal mergaitės metus). Įspūdinga knyga! Prikaustė mano dėmesį. Bet ne taip, kaip prikausto detektyvai. Toks jausmas lyg gyventum greta, beveik norėtum priglausti ir paguosti tą beviltiškai kenčiančią merginą... O dabar labai laukiu trečiosios dalies.

Antroji knyga. Ją pabaigiau tik vakar. Norvegų rašytojo Jo Nesbo "Raudongurklė". Visai kitokia knyga. Detektyvas. Jau seniai buvau beskaičiusi detektyvą. Bet šitas buvo labai neblogas, labai :) Iš tiesų ne pati lengviausia knyga, nes pasakojimas vystomas dvejomis linijomis: antro pasaulinio karo metais ir dabarties. Kadangi abi linijos be galo svarbios, o detalės paminimos ne visos (savaime aišku, juk detektyvas!), tai smegenėlės turi dirbti, jei nori nuolat sekti ir suvokti siužeto liniją. Štai jums ir smegenų mankšta užsisėdėjusiai namuose mamai :) Superinė knyga. Perskaičius pagalvojau, kad galėtų būti sukurtas visai vykęs filmas pagal ją. Gal kas susidomės. Lauksiu :)

Smagaus skaitymo!

"Nebūsiu lialia"

Įsegiau Viliui į plaukus savo segtuką, jam labai patinka, tada jaučiasi bais gražus :) Pasėdėjo porą sekundžių ir išsiėmė, - "Nenoju".

"Nenoju būti lialia", - aiškina man.

Dar perklausiu :"Nenori?".

O jis man: "Būsiu vaikas!" :)

Lyg ir neaiškinau nei jam, nei kam kitam, kad kartais vaikus taip skirsto - į mergaites ir vaikus...

Vilius kalba, kalba, kalba....

Rytoj Viliui bus 2 metai ir 2 mėnesiai. Gražūs skaičiai :) Jau seniai berašiau daugiau apie Viliaus kalbą. Taigi, ką ir kaip Vilius kalba dabar. Pirmiausia, jis kalba DAUG, tikrai daug, kartais net prašau, kad patylėtų... O Tomui, kaip galinčiam išgyventi su itin mažu žodžių kiekiu, tas nuolatinis Viliaus čiauškėjimas - tikras iššūkis! Bet manau, kad iš dalies dėl to nuolatinio čiauškėjimo jis jau taip neblogai kalba. Iš tiesų galima susikalbėti, jo kalbą gali suprasti ir pašalinis žmogus, ne tik mama ar tėtis. Prieš porą dienų buvom apžiūrėti vieno privataus darželio, tai ta savininkė nustebo, - "Oho, aš suprantu ką jis kalbą!" :)

Vilius bando tarti visus žodžius, kokius tik išgirsta. Dažnai pavyksta išties gerai, kartais nelabai, o kartais - labai juokingai :) Na, tarkim:

mogžius - žmogus

kastiakda - šokoladas, ir neseniai pradėjo sakyti kastiakdinė mašina arba kastiakdinis mekšutis (turim tokių įvairių mažų šokoladinių meškučių, mašinyčių, rutuliukų)

Rompas - Romas (vardas)

Bastida - Opsė Deisė (iš Paslapčių sodo)

pukšijis - užpakalis

tokata - nuotrauka

siomanė - formulė

sionas - telefonas

kanionas - makaronas

patiudė - parduotuvė

Prieš kurį laiką dar sakė miegti vietoj miegoti: einam miegti arba nenojiu miegti, ir mama miegs :) Dabar jau sako teisingai - miegoti, miegos.

Gražiai ištaria ir tokius ilgesnius žodžius, kaip pvz.: kalendorius, pėdkelnės (nors dgs. sako pėdkelnai :), kepujė, kamuoliukas, sportuoti, dainuoti, motejis, danguje, lenktyninė mašina, skjaidanti mašina :) Vakar pasakė, kad nori pasakos apie kaukučius (iš "Miško pasakų" knygos), net išsižiojau - nes tikrai senokai minėjau tą žodį, kažkaip daugiau apie nykštukus skaitėm.

Vilius jau stengiasi parinkti tinkamą linksnį daiktavardžiam ar asmenį veiksmažodžiam: nojiu imti, dajau, mušu, negjostyk, išeinu, sėsk, statau namą, einam miegoti ir pan.

Kalbant apie jausmus, Vilius pasako, kai būna piktas :) Kartais vaidina: suraukia antakius, patempia apatinę lūpą ir sako "piktas". Tas piktumas atsispindi ir žaidimuose; žaidžia su mašinom, tai viena mašina būna pikta ir daužo, muša kitas, o kuri nors būna liūdna ir verkia, tai kitos važiuoja ramint :) Su kitų jausmų įvardinimu kol kas sunkiau. Reiks ir man pasistengt :)

Ir pabaigai, - vakar klausiau Viliaus ką sapnavo per pietų miegą, pagalvojo, pagalvojo, ir sako "sapnanau mamą ir kajėdų senenį" :) Vis dar laukia vaikas dovanų...

Teatras yra gerai !

Šeštadienį su Vilium buvo teatre. Šį kartą aplankėm Lėlės teatrą , žiūrėjom spektaklį "Bitė Maja". Pasirinkau jį dėl to, kad Viliui patinka šita bitutė, turime filmuką apie ją, tiesa, jį žiūrime estų kalba, nes mūsų DVD grotuvas liko be distancinio, tad ir nustatymų pakeisti negalime :) Bet labai dėl to nepergyvenu, Viliui patinka ir estiškai kalbanti Maja :)

Taigi, spektaklis. Iš tiesų, ėjimas į teatrą man yra šiek tiek ritualinis veiksmas. Tos visos smulkmenos išsiruošus į teatrą yra kažkaip reikšmingos ir mielos: šiek tiek pasipuošti, išeiti anksčiau, nes vėluoti negražu :), atėjus sutikti tokių pačių šiektiekpasipuošusių ir smagiai nusiteikusių vaikų ir jų tėvų, apžiūrėti teatro patalpas, išgerti puodelį kavos teatro kavinėj, nupirkti kokį skanėstą vaikui, ir laukti kol suskambės skambučiai, kviečiantys į salę, o tuomet ieškoti savo vietų ir įsitaisius laukti, kol pradės gesti šviesos... Iš dalies panašius malonius ritualus atliekame eidami į kiną (na, juk irgi teatras, tik kino :)), spėju, būtent dėl to, man patinka eiti ir į kiną (nors pastąrajį kartą ten buvau jau labai seniai, visagalio interneto įtaką....).

Grįžkime prie "Bitės Majos". Spektaklyje vaidino lėlės, Maja buvo graži lėlė, o kiti veikėjai - kaip čia pasakius, tokie savotiški, grožio prasme. Bet išraiškingi! Kiti veikėjai buvo Majos senelė, įvairūs vabalai (rožvabalis, mėšlavabalis), voras, uodas, musė. Tik dalį jų pažinau, jiems pasirodžius, kitus teko atspėti iš jų kalbos :) Viliui labiausiai patiko Maja, ypač tuomet, kai ji skrido lėktuvu, mat bitutė išsiruošė pažinti pasaulio ir labiausiai už viską norėjo sutikti žmogų! Pasaka graži, sakyčiau tinkama ir suaugusiems, tiems, kuriems gyvenimas tapo įprastas, nuobodus, nebestebinantis (na, tiems, kurie užmigdė savyje vaiką). Taigi, tokiems sveika apsilankyti lėlių teatre, gal pažadins savyje miegantį vaiką (tik klausimas, kaip tokius nutempti į tą lėlių teatrą, juk šauks, kad jie suaugę ir jog tai baisiausiai nerimta). Nežinau, ką pažadino šis spektaklis manyje, bet pabaigoje norėjosi apsiverkti, iš gerumo.... Nueikit ir jūs į spektaklį!

eilėraštukai

Vilius atrado eilėraštukus! Gal prieš mėnesį išgirdau, kaip jis bežaisdamas kažką sau rimuoja, pasiklausiau atidžiau - o gi, "opa opa, augo žijnis ir opa..." :) Išlindo smagus ketureilis iš atminties kertelės :) Aš jį vis sakydavau, kai Vilių šokdindavau ant kamuolio ar šiaip ant rankų.

Per šokių pamokėles irgi sakom pora eilėraštukų, tai pradėjau juos dažniau kartoti ir namuose. Beje, pastarieji dar su judesiukais, tai dar smagiau sakyti! Tai tie iš mokyklėlės yra tokie:

Kiškis piškis ilgaausis (rankų smiliais rodom dvi ausytes prie galvos)

ten po krūmu prausės prausės, (prausiam skruostus)

kepė blynus, pyragus (kaip katutes plojam)

ir pasikvietė vaikus (abiem delnais kviečiam pas save)

Ten ant medžio voveraitė (rodom į šoną)

kelia rudą kepuraitę (judesys nuo galvos žemyn)

Voveraite, rududū (vieną kumštuką pridedam prie burnos, kitą prie pirmojo ir kelis kartus sudaužiam)

duok vaikučiams riešutų (ištiesiam abu delniukus).

Ir dar vienas, šiuo metu Viliaus mėgstamiausias:

Lipo klounas ant tvoros (rankom lipam į viršų)

ant silpnos ir netvirtos (delnus judinam žemyn aukštyn)

užsimanė obuolių (panašiai kaip saulutė kad šviečia)

nuo kaimyno obelų (pirštu rodom į šoną-kaimyno sodą :)

Tikrai triokšt sena tvora (abiem delnais pliaukštelim per kelius ar grindis)

mato klounas, bus bėda (susiimam delnais už galvos ir linguojam)

nusiritęs ant žolės (krentam ant nugaros)

juokias klounas iš širdies (pasispardom kojom gulėdami :))

Mano mama išmokė eilėraštuką apie batus, Viliui jis labai patiko, ir gana greitai išmoko sakyti pats, t.y. aš pasakau pirmą eilutės žodį ar du, o jis tęsia toliau. Taigi:

Mano batai buvo du,

vienas dingo - nerandu,

aš su vienu batuku

niekur eiti negaliu.

Dvi rankytės ieško bato,

dvi akytės jį pamato.

Apsiausiu batukus

ir keliausiu pas vaikus.

O kai grįžom po švenčių atgal į Vilnių, vieną dieną girdžių Vilius rimuoja kažką su žodeliu "šmurkšt", įsiklausau - o gi čia trumpas eilėraštukas apie katytę ir kaip ji vijo pelę! O ta pelytė šmurkšt po šluota :) Įdomiausia, kad aš nei žinojau, nei girdėjau, kad jam kažkas tą eilėraštį pasakė :)

Kažkurią dieną ėjom iš pasivaikščiojimo miške, ir Vilius jau nuvargęs pasiprašė panešamas. Tai aš kad būtų smagiau jį nešti eidama sakiau eilėraštį apie žiemą (na, kad būtų į temą :)): apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais, ilgas pasakas mažiem mums... Tik užstrigau po tos eilutės apie medžiais paverstus vaikus, bet nieko - pasakiau nuo pradžios iki tos vietos dar gal kokius 4 kartus, kol visai padusau :)) Panašu teks išsitraukt eilėraščių knygelę :)

KASDIEN KARTU. tėtis ir moteris :)

Vakar žiūrime filmą - Daktaras Dolitlis 2. Ekrane daktaras Dolitlis kalbasi su savo paaugle dukterimi. Vilius įdėmiai žiūri ir tuomet sako: "didelis tėtis ir maža moteris !" Na, gi tikra tiesa :)


Iš ankstesnių Viliaus kalbos perliukų: per Naujųjų sutikimą pas mus buvo du Tomo draugai - Romas ir Darius. Pirmasis atėjo Romas, kai Vilus klausė "kas čia?", pasakiau, kad tėčio draugas. na, tai ir "prilipo": nors ir sakėm, kad jo vardas Romas, bet jis jau turėjo kitą vardą - "tėčio draugas" :) O Darių kadangi pažįsta iš anksčiau, tai ir vardą jo jau žino. Beje, tą vakarą Darius mūvėjo Tomo tapkes, tai šiandien Vilius apžiūrėjo batų ir tapkių asortimentą koridoriuje ir pamatęs tas tapkes sako: " Dariaus tapkės" :)

apie šventę...

Na, nepatikėsit, bet benaršydama po Interneto platybes, aptikau puslapį apie pledus, ir pirmiausia ką perskaičiau buvo pastraipa apie šventę. Skaičiau ir negalėjau patikėti, nes lyg mano mintis kas būtų sudėjęs į žodžius ir sakinius, gal net ne mintis, o nuojautas, jausmus, na, tuos dalykus, kurių nemokam apsakyti, kuriuos tik jaučiam. Dalinuosi, nes negaliu nesidalinti :)

"Apie šventę, kuri ateis nebūtinai tada, kai jos lauksi ir ne visada tęsis iki ryto, ir dažniausiai nebus tokia linksma, kad norėtųsi juoktis. Gal pasijusi laimingas, kai iš paukščių norėsi išmokti skraidyti, iš žemės – tylėti, iš jūros – būti savimi. Gali būti, jog šventė ateis tada, kai tavo mintys skraidys kažkur toli, beribėje erdvėje, nors pats būsi pavargęs ir gulėdamas lauksi miego.
Tiesiog žmonės kartais suklysta, pavadindami šventes Šventėmis, ir net sau bijodami prisipažinti, jog ne visada juos pralinksmina net karnavalai. Juk yra švenčių, kurios brangesnės už triukšmingas diskotekas, saliutus, Snieguoles, tortus ir net vertingiausias dovanas. Jos ateina kaip maži stebuklingi atradimai, netikėtos nuotaikos, keisti jausmai, kuriuos gali verti ant prasmingų prisiminimų siūlo kaip žemuoges.
Turėsi puikią Dovaną šventėms. Sau. Nes nieko nėra geriau, kaip užsimerkus vėl pabūti ten, kur labiausiai norisi. Diena, kuri baigsis geromis mintimis, bus tavo šventė. Nesvarbu, kad nebus svečių.
Kai baigiasi metai ir prasideda kiti, šventė yra – tavo noras pakilti aukščiau ir prisiminti visus, kurie padeda išmokti skraidyti. Erdvė yra daugiau nei tu matai.
Dabar žinai, kokių švenčių noriu palinkėti. Laimingų. Ir labai tikrų. "

Suprantu, kad šituose be galo šiltuose ir net sakyčiau intymiuose (ne kūniška, o jausmine prasme) žodžiuose yra paslėpta dalis reklamos, ir gali būti, kad aš perskaičius šiuos žodžius TIKRAI nusipirksiu kokį pledą :)...... Tad supratimas vis tiek nesutrukdo pasidžiaugti žodžio galia - kaip kartais kitų žodžiai gali atspindėti tave.

Kalėdos, Nauji metai ir kiti nutikimai :)

Štai ir sausio 2-oji! Su Naujais metais visus! ;)

Buvo Kalėdos, na, prieš tai dar buvo pati šeimyniškiausia ir šilčiausia metų vakarienė - Kūčios. Man ji labai patinka. Man smagu, kad susirenkam visa šeimyna prie didelio stalo, kad šnekamės, šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaujam, kad valgom, kiek kitaip nei visada, kad vis ką nors naujom atnešam, tai vienas, tai kitas, į šitą vakarienę: naują veiksmą, kuris gal taps tradicija, naują patiekalą, kuris gal ne toks ir naujas, tik mums naujai atrastas. Nuo pernai Kalėdų dovanų išpakavimą ir peržiūrą perkėlėm iš Kūčių vakaro į Kalėdų rytą. Po teisybei, labai tuo džiaugiuosi. Kažkaip ir ta šventinė nuotaika nesibaigia vienu vakaru, ir tas pasiruošimo laikas netampa toks beviltiškai prarastas, kai gali dar vieną naktį smagiai laukti :) Kaip ir pernai, šių metų Kalėdų rytą dovanas dalino Vilius - mažiausias šeimynos narys. Po maišą knisosi tol, kol neaptiko jame dideliausios policijos mašinos :) Tada dalinimą perėmė kažkas kitas (o kas?...)... Šiemetinis Kalėdų senis vienareikšmiškai buvo užstrigęs knygyne :) Na, mano knygų krūvelė buvo tikriausiai menkiausia (gal kad ir taip namai lūžta nuo knygų), bet štai mano tėčio viena įspūdingiausių per pastaruosius metus, jei neklystu, Kalėdų senis jam atseikėjo iš karto 5 knygas, o dar kokias!!! Jis nieko daug nelaukdamas, jau tą pačią Kalėdų dienos popietę krito į vieną iš jų.

Aš džiaugiausi "virtuvine" Nomedos knyga. Na, kadangi man pastaruoju metu koks tai kulinarinis periodas , tai nieko nuostabaus, jog prie vienos tokios knygos gavau ir kitą (Lino Samėno receptus), o pati buvau jau spėjusi save apsidovanoti nauja prijuoste :))

Po snieguotų ir smagių kalėdų pas tėvus, Naujuosius sutikom namuose, labai ramiai ir paprastai. Man buvo smagu, nes buvau pagerbta tarp keturių vyrų :) Viliukas ir Tomas su dar dviem draugais buvo puiki kompanija man, kuri šiemet visai nenorėjo švęsti. Vilius Naujuosius sutiko sapnuose, net fejerverkų dundėjimas jam buvo nė motais. O mes po vidurnakčio visai neblogai praleidom laiką žiūrėdami antrąją filmo 'Po pirties" dalį - "Likimo ironija arba Laimingų Naujųjų!".

Ir štai jau antra 2010 metų diena. Man visuomet būdavo keista bent jau kurį laiką, kad jau kiti metai, kitaip reikia datą rašyti. Tie skaičiai kažkaip nesižiūrėdavo :) Pamenu, mokykloje dar ilgai rašydavau senuosius metus, ir tikriausiai visą sausį datą sąsiuviniuose būdavo su pataisymais. Paskui įpranti. Juk sako, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Kai pagalvoji - be galo greitai. Tereikia 3 savaites save pakontroliuoti (arba priešingai-"paleisti vadžias"), o paskui jau ir įprotis. Bandysiu tuo pasinaudoti ir paformuoti keletą sveikų įpročių savo gyvenime :) Gal kiek panašu į naujametinius pažadus, bet man jie patinka! Taigi, leiskime sau paplanuoti :)

Taigi, nauji sveiki įpročiai:

- baseinas kas savaitę

- mankšta kas rytą (hmm, labai norėčiau...)

- išlaidų ir pajamų fiksavimas kasdien (na, bent jau kas antrą dieną)

Gal pakaks? O toliau reikėtų nepaleisti vadžių :)

Viliaus gyvenime irgi paplanuosiu :)

- surasti darželį pusei dienos, tikriausiai nuo kovo bandysim eiti

- tęsti baseino lankymą, dėl mokyklėlių reiks pergalvot, gal darželis turės kažką panašaus

- vasarą gal jau reiks dviratuko, tokio "tikro" :), ir būtinai reiks kėdutės ant mano dviračios, kad galėtume keliauti drauge!

O dar labai norėčiau iškeliauti į kalnus, labiausiai tai į Norvegiją, visi trys. Net saldu, kai apie tai pasvajoju :) Ir dar noriu į Kretą, ji užstrigusi mano mintyse jau geras pusmetis, tikriausiai, "teks" surasti resursų ir ten nuvykti :)

Na, ir dar reikėtų toliau tęsti darbo iš namų patirtį, kol kas einasi visai neblogai. Kuo toliau, tuo labiau man patinka toks , šiek tiek kitoks, gyvenimas, toks "iš namų" :))

Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.