kartais, kai verkiam...

Būna kartais imi ir apsiverki. Kai klausai dainos, kai skaitai knygą, kai žiūri gerą filmą. Arba kai gauni šiltą ir jausmingą laišką, ar kai perskaitai straipsnį internete...
Būna tokie etapai, kai negaliu neverkdama klausyti tam tikros dainos, tam tikros dainininkės, negaliu neverkdama žiūrėti tam tikro filmo. Tie kūriniai lyg paliečia slaptą mygtuką "ašaros", lyg užkabina stygas, kurių stebuklingu būdu nekliudo niekas kitas... Ir įdomiausia, jog tada verkti taip gera... Ir keisčiausia, jog verkiu nežinodama ko... Dėl to, kad daina tokia.
Dabar mano ašarų mygtuką spaudžia ir spaudžia Marijono Mikutavičiaus daina Degančios rankos. Vieni žodžiai be melodijos ne tokie stiprūs, bet vis tiek dalinuosi:

Tai toliausioji jo kelionė
Pas tave, jau šįkart be kūnų,
Virš grandinių, ginklų ir karūnų,
Virš liežuvių aistringų vargonų.

Pas tave paskutinį sykį
Prisiglaust, įsikniaubti amžiams.
Savo nebaigtą fugą palikęs,
Ir tikslus ir dienas suglamžytas.

Žvilgsnis lyžteli darsyk peizažą
Ir pasiima tai, kas būtina:
Vėjo šuorą ir liepsną mažą,
Kuri tilptų net tavo rankutėje.

Bet manoj širdyje ji netelpa
Ten ir taip jau per daug švelnumo.
Tai tokia paprasta aritmetika.
Buvo žvilgsnis ir gestas buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Buvo šokis, uždegęs salę.
Buvo tavo ir mano lūpos.
Kas įveikti šį kelią gali,
Jei ne jausmas šį vaizdą įsupęs.

Jei ne tu, tada kam man rankos.
Tegu dega. Jos nori degti.
Vien akordus lyg trupinius rankiot,
Ar nušviesti jausmu šitą naktį.

Ar per daug aš prašau - tik šokį,
Tarsi pūgą, lyg paukštį, lyg šūvį,
Kad jau amžiams galėčiau žinoti,
Jog neveltui gyventa buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Vakar žiūrėjau filmą Marlis ir aš. Mielas, labai mielas filmas. Verkiau, labai verkiau. Stipriai nuspaudė mygtuką "ašaros". Gerai, kad viena žiūrėjau :) Beje, ir knygą skaitydama verkiau, toje pačioje vietoje. Rekomenduoju visiems, auginantiems vaikus, mylintiems šunis (tiks ir katės!) ir norintiems smagaus, šilto, jausmingo vakaro. Gal ir jums ašaros nuplaus dienos nuovargį ir makiažą...

pavasaris prasidėjo!

Na, štai, galiausiai, jis prasidėjo! Taip laukiau ateinant pavasario, jog kartais net su skausmu žiūrėdavau pro langą... į tą purvą, šlapią sniegą, plikus medžius... Žinoma, saulė, šiluma ir žaluma neužpuolė staiga, ir taip sakant žiemos triūsai dar oi kaip matosi, ir šlepsi šlapiom kojom, bet vis tiek, bent jau saulė pradėjo ridinėtis padangėj :)

Pirmiausia, man pavasaris prasidėjo nauja veikla - pasiėmiau šiek tiek darbo "į namus". Na, tokio, kai reikia atlikti darbą iki nurodyto termino, ir niekam neįdomu, kada tu jį darysi: naktį, penktą ryto, su kūdikiu ant rankų ar sumuštiniu burnoj. Džiaugiuosi, tiesą sakant. Iš kitos pusės, kiek nerimauju, nes naujoji valdžia naują ir tvarką įvedė "ant Lietuvos" - taigi, jei mama dirba, tai jau, šiukštu, pašalpos tokios pat nebegaus, tą prisidurtą pinigėlį jau puls ir atskaičiuos. Na, žodžiu, gali atsitikti ir taip, kad tas džiaugsmas papildomais pinigais nepavirs, bet bent jau "sumamėjimas" (http://www.austejosblogas.lt/2009/03/13/deduda-mano-myjimiausia/) apmažės :))))) O dorai nieko nežinau, nes tiesą sakant, patingėjau išsiaiškinti. Kai pabandžiau, supratau, kad nei Sodra, nei VMI patys nieko dorai nežino, tai ką jau man-paprastai mamai-namų šeiminkei norėti :))))))

Kitas pavasario smagumėlis - Kaziuko mugė!! Labai laukiau jos šiemet. Išaušus tam šeštadienio rytui, ištempiau abu savo vyrus pasižmonėti ir ką nors tikro lietuviško nusipirkti. Vilius neištempė iki mugės, nulūžo mums beieškant, kur įsprausti mašinuką (Dievuliau, kiek mašinų Vilniuj! Kartais net nesinori niekur važiuoti...). Tad teko nešti. Veik nieko nematė, tik į pabaigą, kai mes sušalom, prabudo. Teko šiek tiek su juo pabraidyti po senamiesčio patvorių purvinus sniegus ir galiausiai grįžom namo džiaugtis pirkiniais. Aš prisipirkau "grybukų", tokių beveik kaip vaikystėj - su šokoladinėm galvom ir balto glajaus kotais! Mmmm! Viena visus ir sušveičiau :)) O Viliui kadangi šiuo metu lėktuvų manija, tai gavo dovanų medinį lėktuvą, tokį ale Dariaus ir Girėno Lituanica! Vis dar džiaugiasi :)

Saulei išlindus, prabudo ir mūsų su Vilium vežimas. Visą žiemą, lyg tikra meška žiemojo mūsų miegamajame, sulankstytas ir įspraustas į kampą. Mat man niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad vaikui jame žiemą nebus šalta miegoti. Tad ir nesistengiau savęs laužyti. Labai šauniai pietų miegas persikėlė į lovytę, o į lauką einame pasivaikščioti, ne miegoti. Toks režimas ir man patinka, turiu laiko sau, o lauke nesušalu, nes tenka lakstyti paskui Vilių :)

Ir kai saulė nušvietė visus mūsų namų langus, supratau, kad reikia patikrinti vežimo ir Viliaus draugystę (iki žiemos ji buvo labai netgi nebloga:). Taigi, išriedėjom. Ėjau visa patenkinta, lyg pirmą kartą vaiką išsivežusi į lauką :))) Bet taip smagu buvo!! Kažkas panašaus, kai vaikystėj išsiveždavau dviratį iš rūsio po visų žiemos ir pavasarinių purvynų ant sauso asfalto. Viliui patiko, lingavo į taktą, dairėsi, ir kiek sunerimo, kai pasakiau, kad ir miegos čia. Nieko, užmigo, teko kiek paniūniuoti. Įdomiausia buvo, kai grįžom namo: iškėliau iš vežimo, nurengiau, o jis dairosi ir nesupranta - lyg ir buvau lauke, bet lyg ir ne... Nusprendžiau kol kas laikytis žiemos režimo pietų miegui, o vežimą panaudosim ilgesniems pasivaikščiojimams. O vasarą esu jam numačiusi ir rimtesnių darbų :)

Na, ir paskutinis pavasario ženklas buvo šiandienos pasivaikščiojimas Vingio parke. Mums iki jo geras galas nuvažiuoti, bet vasarą ir šiltąjį rudenį dažnai ten nukakdavau, nes - smagu ten. Tad ir šiandien ryte, kai danguj nebuvo nei debesėlio, o saulė plačiai šypsojosi, nusprendžiau aplankyti senus keliukus. Hmm, toli nenuėjom, Vingio parke dar žiema, tokia pažliugusi jau, bet dar ne per daug šilta :) Ką naudingo padarė Vilius, tai išvalė smėlio dėžę - drauge su kita mergaite išrinko iš jos visus konkorėžius! Liko tik smėlį išdžiovinti (ir rūbus gerai išskalbti) :)))

Ne, dabar bus paskutinis pavasario ženklas - supratau, kad reikia Viliui naujų rūbų! Žieminė striukė, batai su kailiu, kepurė šilta... Laikas atnaujinti ponaičio garderobą :)

Labai smagus "Šilko kelias"

Jau nuo filmo apie kelionę į Afriką senais mersais pamėgau Starkų. Na, ir žinoma, dar ir iš tų ankstesnių laikų, kai dirbo radijuj, Tango TV, bet toj kelionėj jis man kažkaip atsivėrė kita puse ir labai sužavėjo :) Iš tiesų, tai nuo jų pirmosios kelionės jiems taip baltai baltai užpavydėjau tokios avantiūros ir TOKIOS kelionės. Norėčiau kada taip pati pakeliaut....

Žinoma, žiūrėjau filmus ir apie Šilko kelio kelionę (http://www.silkokelias.lt ), ir Tuk Tuk Indija (http://www.bms.lt/lt/indija/map#bb).

Tad su nekantrumu laukiau Knygų mugės, kur buvo pristatyta Martyno Starkaus knyga "Šilko kelias". Nusipirkau. Perskaičiau. Perskaičiau su neslopstančiu smalsumu, krizenau, juokiausi, dūsavau ir kitaip "gyvenau" su kelionės dalyviais. Iš tiesų, tai kelionės dienoraštis, smagus, įdomus, šmaikštus, autoironiškas, atviras ir tolerantiškas. O jei dar nesipykstate su automobiliais ir pats jį vairuojate (ir nebūtinai jį puikiai pažįstate), tai ši knyga - pati puikiausia atgaiva vakare po darbų ar laisvą savaitgalį. Vat kokia puiki reklama :) Rekomenduoju!

Vilius iš “Apapa” šalies

zs

Laikas taip greit bėga. Kai bandau prisiminti, koks Vilius buvo prieš metus, kai jam tebuvo tik 3 mėnesiukai, daug ko jau ir nepamenu. Kažkaip neužsifiksavo tie jo baisūs verkimai, ką man vis primena artimieji, užsimiršo ir tai, kaip sunku būdavo jį užmigdyti nakčiai – supi supi, paskui kažkokiu nežemiškai atsargiu būdu paguldai į lovytę, kad tik neprabustų, o dar miegojimas uždėjus ranką ant jo rankyčių, kad nesimakaluotų ir pats savęs nepažadintų.... Na, tai su ta mintimi apie bėgantį laiką ir užmaršumą nusprendžiau surašyti Viliaus šių dienų kalbos pasiekimus :)
Taigi, Viliui 1 metai ir 3 su puse mėnesio, kalba jis daug, - tik pramerkia akis, atsisėda ir jau kalba, kartais kalba ir neatsimerkęs :) (pvz. neseniai per miegus jis man sakė Ššš, tik nežinau ar tai reiškė „Tyliau“, ar kad sysiu nori...). Iš tiesų, tai jau galima susikalbėti ir aptarti tai, ką matome ar ką neseniai darėme ar darysime. Žinoma, kalba jis daug daugiau nei aš gebu suprasti (Dieve, koks nusivylimas vaikui, kai tėvai žiūri nustebusiom akim ir nesupranta jo išsamaus pasakojimo....). Bet taip sakant tobulėjimui turiu dar daug laiko, kaip ir Vilius, beje :) Tad pateikiu žodyną tos Viliaus kalbėjimo dalies, kurią jau gebu suprasti:

Viliaus kalba – lietuvių kalba

Apapa – anksčiau reiškė tik „pakelk ant rankų“, dabar:
1) pakelk ant rankų; kai yra ant rankų, gali reikšti nuleisk ant grindų
2) pasisodink ant kelių
3) paimti, pakelti žaislą ar daiktą nuo grindų
4) naktį, kai atsisėda per miegus – pasiguldyk šalia ir duok pienuko :)
5) ... gali būti tiesiog tariamas ką nors veikiant, tad nežinau ką reiškia. Bet kokiu atveju-pats mėgstamiausias žodis :)
Opa opa – dainelė „Opa opa opapa, augo žirnis ir pupa“, dažnai galima supainioti su mėgstamiausiu žodeliu Apapa, tad svarbu kiekvienas niuansas balse ir žvilgnis :)
Aiti – gerti
Ate – ate (sako ir rodo visiems, kas nueina bei kas rengiasi viršutinius drabužius bei aunasi batus)
Atek - ateik
Tiapu tiapu – 1) eiti ; 2) koja: 3) arklys :) (jam labai įsiminė arklio kojos)
Tiapa – batai, tapkės
Tiku tiku – laikrodis
Ne – 1) ne (nors kartais reiškia taip :)); 2) jei kartu su išskėstom rankom ir ieškančiu žvilgsniu – nebėra, baigėsi
Aaa – miegoti
Kaka (paryškinta kirčio vieta) – 1) kamuolys ir kiti į jį panašūs daiktai; 2) krepšinis ir reportažai apie jį per sporto žinias :)
Kaka – 1) šiukšlė; 2) šiukšlių maišas; 3) bet koks maišas, kurį nešasi žmonės :); 4) bet koks daiktas padėtas jo manymu ne vietoje :)
Trr – mašina
Au – šuo
A! – katinas
Mmmmm (toks mykimas, tikrai nepanašu į Mū) – karvė
Tete – 1) tėtė; 2) pienukas (Hmm, tikriausiai jis sako skirtingai, bet aš girdžiu vienodai...)
Mama – mama (vartojamas gana retai...)
Ššš – 1) piešti, rašyti; 2) flomasteriai, tušinukai, žurnalai, ant kurių galima rašinėti
Bam (būtinai palydimas trenksmu rankyte) – atsitrenkti, nukristi
Ba – bakst, visa tai, kas duria
Papa – popierius (tualetinis)
Tria tria (taria kaip tikras žydas :)) – ančiukas ir kiti vonios žaisliukai
Sėssti - sėsti
Sss – 1) sisioti; 2) sėsti (sprendžiame pagal situaciją :))

Mamba - 1) bamba; 2) nuogas pilvas arba bet kuri nuoga kūno dalis
Ninga ninga – sninga

moterų likimai

Tik neseniai atsigavau nuo skaitymo karštligės. Buvo užpuolusi mane su Kerstin Thorvall romanais, taip sakant įkritau stačia galva į jos trilogijos Signės istorija pirmas dvi dalis - Jaunystės atabradai ir Nerimo šešėlyje. Knygų mugėje tikėjausi nusipirkti ir trečiąją dalį - Nuo Signės - Albertei - bet deja, ji dar neišleista.

Kas gi tokio pagavaus tose knygose? Ogi, ir pati ilgai mąsčiau apie tai ir bandžiau rasti atsakymą. Na, kai kurie pliusai akivaizdūs:

1 - švedų rašytoja, o skandinavai - mano favoritai :)

2 - siužetas apie moterų gyvenimą, kaip žinia, apie panašias į save smagu skaityti, o kartais net ir terapiška.

Dar vienas momentas - jog aprašomas moters ir jos dukros gyveniams ne iš lengvųjų, ir visi tie aprašomi išgyvenimai taip įtraukia, jog negali paleisti knygos iš rankų: o kaip bus toliau, kas nutiks ar kaip išspręs kilusias problemas pagrindinė veikėja?.. Hilma - pagrindinė veikėja - dar įdomi ir tuo, jog jos auklėjimas ir gyvenimo supratimas toks skirtingas nuo manojo, jog kartais negalėdavau atsistebėti skaitydama apie ją. Net ir suvokiant, jog tai tik knygos personažas, kyla stiprus noras diskutuoti ir gal ne patarti :))

Gana smulkmeniškas aprašomasis pasakojimas , atrodo, turėtų būti nuobodus, bet kaip tik atvirkščiai - užkabina ir įtraukia. Puiki iliustracija to įsitraukimo yra tai, jog antrąja dalį (nerimo šešėlyje) jau buvau skaičiusi prieš gal pusmetį, ir tik neseniai radau pirmąją (Jaunystės atabradai). Tad perskaičiusi pirmąją nedvejodama puoliau skaityti antrąja dalį antrą kartą ! Ir surijau super greičiu :) Tad laukiu nesulaukiu, kada pasirodys trečioji dalis. Ir kiek nerimauju, ar nepulsiu pirma skaityti pirmų dviejų dalių (jau perskaitytų!), idant labiau įsijausčiau ir suprasčiau paskutiniąją ...

prieraiši tėvystė 4 - NE sakymas

Toliau skaitau Sears'ų knygą apie auklėjimą. Šį kartą dalinuosi informacija apie pozityvų NE sakymą. Pridėjau minčių ir nuo savęs :)

Smagaus skaitymo!

**************************

Pozityvus NE sakymas

Pirmuosius 9 mėnesius tėvai savo kūdikiui sako TAIP, beveik vien TAIP, nuo 9 iki 18mėn. – jiems prireikia daugybės nukreipimo ir atitraukimo būdų, siekiant nukreipti mažylį nuo pavojingų ar nepageidaujamų veiksmų. Žodis NE yra labai galingas, lengvai ateinantis ir greitai pasakomas. Vaikas išgirs šį žodį iš jūsų tūkstančius kartų, jūs išgirsite iš jo taip pat.

NE svarba. Sakyti vaikams NE yra svarbu, kad vėliau vaikas gebėtų pasakyti NE sau. Visi vaikai ir kai kurie suaugusieji turi sunkumų sulaukti norų patenkinimo. Tad mokymasis priimti NE iš kitų yra įžanga į NE sakymą sau.

Išlaikykite pusiausvyrą. Per daug TAIP ir per daug NE išmuša vaiką iš vėžių, išbalansuoja jį. Jei pernelyg retai sakote NE, tie keli kartai taip pat gali išmušti jį iš vėžių. Jei vaiko visa diena pilna NE, jis pasaulį priima kaip negatyvų ir gali užaugti būdamas negatyvus žmogus. Tad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp TAIP ir NE. Be to, dažnai namuose būna TAIP tėvas ir NE tėvas, taigi, vaikas greitai išmoksta kuris yra kuris :)

NE kinta kartu su vaiku. Pirmaisiais metais dauguma kūdikio „noriu“ ir „reikia“ sutampa, tad jūs esate TAIP tėvai. Antraisiais metais ne visi vaiko norai yra sveiki ar saugūs, tad jūs tampate ir TAIP, ir NE tėvais. 9-14mėn. vaikams NE sakymas yra paprastas, tiesioginis, nereikalaujantis daug energijos iš tėvų. 14-18mėn. Vaikai dažnai įsiaudrina ir lengvai susierzina bei protestuoja, kai juos bandome stapdome, bandome vesti kita linkme, nei jie norėtų. Štai tuomet reikia nemažai energijos ir kūrybiškumo sugalvojant alternatyvas vaiko veiklai ir jas pateikiant. Apie 18mėn. NE sakymas tampa labiau dalykiškas, ir jau galima bandyti perduoti požiūrį „toks gyvenimas, nieko čia nepadarysi“. 2 metų vaikai patys labai susižavi žodelių NE :)

Kuo sakysi NE mažiau, tuo diena praeis lengviau !! (vert.pastaba - šūkio autorė vertėja :) - Kūrybiškos alternatyvos NE sakymui
* neverbalūs NE ženklai. Mokykite jų savo vaiką nuo pirmų dienų.
* NE garsai. Naudokite įvairias intonacijas, o tikrai stiprias pasaugokite tikrai pavojingoms situacijoms, kad vaikas į tokią intonaciją sureaguotų. Jei vartosite jas dažnai kasdienoje, pavojingoje situacijoje ji gali ir „nesuveikti“...
* Naudokite alternatyvas žodžiui NE: karšta, skaudės, nešvaru, kakos, atsargiai, stok ir pan.
* Duokite teigiamus pakaitalus: „negalima peilio, bet gali imti šaukštą“ ir pan.

Pagarbiai, bet NE
* nepamirškite, jog NE ir vaiko žodis, ir jį išgirsite taip pat dažnai, kaip jis iš jūsų (jei ne dažniau :)). Išmokite nereaguoti asmeniškai į tai, tai nėra joks pavojus jūsų autoritetui, ar piktybiškas jūsų neklausymas. NE sakymas svarbus vaiko raidai, formuojant ir įtvirtinant vaiko tapatybę, individualumą.
* Suasmeninkite NE: Ne, Viliau! Tačiau nepamirškite vaiką vadinti jo vardu ir pozityviomis gyvenimo akimirkomis!!!
* Būkite taktiškas. Jei turite sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, nebūtina elgtis grubiai. Skirkite šiek tiek laiko vaiko rastai naujai veiklai (net jei tai ir ant žemės rastos žirklės), o paskui ramiai palikite tą veiklą pasiūlydami vaikui jam labiau tinkančią ir saugią alternatyvą.
* Darykite tai, ką sakote. Jei vaikui sakote, jog neseksite pasakos, jei jis nevalys dantukų vakare, taip ir darykite.

NE pavojui. Jei kyla pavojingos situacijos, ir jūs sudraudžiate vaiką grubokai, nepamirškite paaiškinti, kodėl negalima, apkabinti vaiko ir priminti, jog jį mylite, net jei ir supykstate. Pakartokite keletą kartų, kaip vaikas turėtų elgtis potencialiai pavojingose situacijose: kaip reikia elgtis prie gatvės, kai šlapia ar slidu ir pan. Neveltui sakoma, jog kartojimas yra išmokimo motina, juk ir patys vaikai, ką naujo atradę, kartoja daugybę kartų, kol išmoksta. Kartodami jūs suteikiate vaikui „scenarijų“, kaip elgtis tokioje situacijoje realybėje.

Derėtis ar laikytis savo NE pozicijos?
Nusileisti vaikui vien tik todėl, kad jis galiausiai nustotų zirzęs, nėra tinkama disciplina. Tačiau jei po ilgesnio pokalbio su vaiku, jo prašymas jums pasirodo priimtinas ar persvarstytinas, jūs galite ir pakeisti nuomonę. Svarbu ne tik tai, kad vaikas suprastų jūsų NE žodžio tvirtumą, bet ir tai, kad esate lankstus ir prieinamas.

TAIP dienos.
* Sears‘ų variantas: Tai kaip ir bonusų rinkimas. Ant lapo žymima, kiek vaikas per dieną surinko NE ir kiek TAIP, t.y. kiek kartų jis pasakė TAIP ir padarė, ko buvo prašomas, o kiek kartų sakė NE. Jei TAIP buvo daugiau, vakare drauge su tėvais nuveikiama kas nors smagaus.
* Mano variantas: praleisti dieną su vaiku sakant tik TAIP! Vaias turėtų žinoti, kad rytoj bus TAIP diena, taig, jis jau turėtų gebėti suprasti, kuo skiriasi NE ir TAIP, kas yra rytoj ir pan. Ir jis turėtų sugalvoti ką norės veikti per tą dieną. Na, o tėveliai turėtų pasitelkti visą savo fantaziją, kad kartu smagiai įgyvendinti visas nerealiausias vaiko idėjas :)

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html
Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html

Prieraiši tėvystė 3 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraisi-tevyste-3-tetis.html

"kankan"

"Kankan" - Viliaus kalba reiškia kamuolys :) Taigi, sėdėjo jis ir vartė "Mamos žurnalą". Vis pasakojo ką mato - "trrrr" (mašina), "AaA" (vaikiukas miega), "niamniam" (vaikiukas valgo) ir pan. Ir staiga, sako - "kankan". Aha, ieškau kur čia tas kamuolys, ogi jis baksnoja į vienos nėštukės pilvą :))))) Bandžiau, paaiškinti, kad čia ne kamuolys, o pilvas, bet jis vis tiek tvirtino, kad kamuolys. Tiek to, nusileidau, nes labai jau panašu :)

atradimai

Motinystės atostogos man taip puikiai pasitarnauja neperskaitytų knygų kalnų naikinimui, jog negaliu atsistebėti :) Visuomet turėjau aistrą pirkti knygas. Nebūtinai jas puldavau skaityti tik parsinešusi, dažną naujai nupirktą knygą į lentyną padėdavau keliems mėnesiams ar net metams. Ir kadangi iš knygyno niekada negrįžtu tuščiomis, tai namuose knygų lentynos vos talpina visas knygas (tikriausiai, reiks didinti lentynų kiekį :). Kai dirbau, vis peržvelgdavau visas tas susikaupusias neskaitytas knygas, ir galvodavau - kada gi rasiu laiko jas visas perskaityti... Na, štai ir atėjo tas laikas!

Taigi, pabaigusią n-tąją skandinavų rašytojo knygą, ėmiau neršti per lentynas. Visuomet naują knygą skaitymui renkuosi pasitardama su savo 6-uoju jausmu: paimu knygą, paskaitinėju aprašymus, dažnai paskaitau pačią pradžią - jei kabina, imu ir skaitau, jei ne - ieškau toliau. Šį kartą ranka užkliuvo už poros nedidelių knygelių - Amelie Nothomb. Pasirodo, turiu net dvi šios rašytojos knygas! Tuo metu šis vardas nieko nesakė. Po "pasitarimo" su 6-uoju jausmu, nusprendžiau skaityti abi, pradėjau nuo parašytos anksčiau.

Amelie Nothomb - belgų rašytoja. Tačiau gimusi Japonijoje, nuo vaikystės gyvenusi daugybėje šalių, tad nežinia, kurią šalį ji laiko savo tėvyne ir su kokia tauta identifikuojasi. Perskaičiau jos dvi knygas - Baimė ir drebėjimas ir Alkio biografija. Abi puikios knygos! Visų pirma, sužavėjo stilius - nerealus humoro jausmas, sakyčiau net sarkazmas ir autoironija. Tuo pačiu beskaitant įgijau ir naujų žinių. Pvz. Baimė ir drebėjimas puikiai nušviečia japonų organizacinę kultūrą (oooo, įspūdinga!), o Alkio biografija šiek tiek analizavo ir istorinius Japonijos, Kinijos, Bangladešo ir kitų šalių momentus. Nors pagrindinė mintis vis tik sukosi apie alkį - ne tik fizinį maistui, bet ir dvasinį kito žmogaus, meilės, dėmesio, prasmingo buvimo ir pan. alkį.

Beje, abi knygos nedidukės, greitai skaitomos, tad smagu tokią knygą turėti neilgoje kelionėje ar kažkur, kur gali tekti laukti.

Iš tiesų, tai užsikabinau ir jau dabar ieškosiu kitų šios rašytojos knygų. Noriu dar :)

"teisingas" gyvenimas

"Ar teisingą gyvenimą gyvenu? Ar taip elgiuosi su sūnum, su vyru?.. Ar teisingą kryptį pasirinkau auginant vaiką, auklėjant? " Tokie klausimai kartais aplanko mane. Ir šiandien, grįždama iš eilinių užsiėmimų Viliaus mokyklėlėj, apie tai mąsčiau.

Mokyklėlėj pasijaučiau kitokia. Todėl kad mano vaikas nenulipa nuo manęs, nori visuomet sėdėti man ant kelių ir pasitraukia nuo manęs tik kokius 5 metrus, o kitų vaikai vaikšto po visą patalpą, smalsauja, bendrauja su vadove. Todėl, kad mano vaikas pasiprašė pienuko per užsiėmimą, o aš turėjau visaip jį nukreipti, kad išlauktų iki pertraukos, ir tiesą sakant, pertraukos metu susiieškojau patį nuošaliausią kampą, kad trumpai jį pažindyčiau. Lyg ir nesigėdiju to, bet pats elgesys kalba už save - maniau, jog liksiu nesuprasta. O kitų vaikai skubiai perėjo į kitą užsiėmimą, ir toliau sau dalyvavo. Nors yra ir kitų ne itin aktyvių ir ramių dalyvių, kažkaip visuomet jaučiuosi lyg mano Vilius būtų pats irzliausias, labiausiai rankinis ir koks tai piktas.... Nors iš tikrųjų jis labai linksmas, smalsus ir guvus... Aš ir pati kažkaip ne taip jaučiuosi toj mokyklėjėj. Ėmiau galvoti, gal ten kas negerai....

O gal aš per daug mąstau ir lyginu, kaip kitos mamos augina savo vaikus? Mane nuoširdžiai stebina tokios mamos, kurių metinukai vaikai miega kitam kambary ir jos net nežino, kada jie ryte nubunda, nes pačios dar miega.... Arba erzina tokios, kurios gasdina "oi, turėsi bėėėėėdą", kai išgirsta, jog su Viliumi miegame drauge vienoj lovoj. Ir žindančių ten mačiau vos vieną kitą...

Protu suprantu, jog aš tiesiog kitaip galvoju, kitaip auginu, tiesiog vaikai negali būti vienodi, bet jaučiuosi vis tiek *ūdinai. Benarpliodama savo mintis ir jausmus, ėmiau suvokti, jog visas tas netiesioginis spaudimas ir tas kitoniškumas, kurį jaučiu kyla ne iš kažkurios mamos konkrečiai, o iš aplinkos, iš tų įsišaknijusių požiūrių, kaip turi būti auginami VISI vaikai (lyg visi kiti - knygos, gydytojai, draugės, giminės, kaimynai ir, žinoma, nepažįstamos bobulytės(!) - tik ne tu pati, geriausiai žinotų, kas tinkamiausia tavo vaikui): jog žindyti pakanka iki 6mėn, na, gerai, tebūnie iki metukų, nes paskui tai jau tik blogas vaiko įprotis, jog vaikas privalo miegoti savo lovytėj (juk visi turime savo lovas, nesvarbu, kad patys jose miegame ne vieni), jog vaikas turi atsiskirti ir jeigu per daug nešioji, tai jau jį lepini ir t.t. Šiandien labai stipriai pajaučiau, kokia vis tik yra stipri ta "visuomenės nuomonė", tas "tradicinis požiūris", kurio laikosi dauguma, ir kaip net visai nedidelėj grupelėj gali pasijausti visiškai balta varna, net ir niekam netarus nė žodžio.

Ir tuomet suabejoji savim, ar "teisingai" gyveni, nes tie, kurie yra aplinkui, rodos, tiesiog spinduliuoja tikrumu, be lašelio abejonės veide. Ir tuomet prireikia visos dienos aktyviai "gromuliuoti" visas mintis, vėdinti kylančius jausmus ir surasti savąją tvirtybę. Diena , rodos, buvo įprasta, bet viduje dirbau intensyviai, ir jau sugromuliavau bei pravėdinau :) Tikiu, jog gyvenu teisingai, iki kitos aplankysiančios abejonės... :)

prieraiši tėvystė 3 - TĖTIS

Skaitydama Sears'ų knygą (The good behaviour book) toliau, radau dalį apie tėvus kaip auklėtojus. Ir joje - autoriaus Bilo Sears'o istoriją kaip jis mokėsi būti tėvu. Tiesą sakant, savotiškai sujaudino ši istorija, tad labai noriu pasidalinti su jumis. Tikiuosi, kad bus ir tėvelių, perskaitysiančių ją :)

*******

Tėvai – aukėtojai. Bilo Sears‘o istorija, kaip jis mokėsi būti tėvu.

Mūsų pirmieji vaikai gimė, kai aš dar mokiausi, o trečiasis – kai pradėjau savo medicininę praktiką. Mano gyvenimo filosofija tuo metu buvo - karjera yra pirmiau visko. Augau be tėvo, tad neturėjau pavyzdžio, parodančio man tėvo svarbą vaiko auklėjime. Be to, mano Marta buvo puiki motina. Aš jaučiau, jog neprivalau būti prieinamas.
Kaip ir daugelis tėvų, aš planavau įsitraukti, kai berniukai bus pakankamai paaugę žaisti kamuoliu. Didžiulė klaida!
Kai kuris mūsų vaikas netinkamai pasielgdavo, aš arba persistengdavau reaguodamas, arba iš vis nesureaguodavau. O Marta dažniausiai rasdavo tinkamą būdą. Ji susiorientuodavo vaikų auklėjime, o aš ne. Ir dėl to ji turėjo tapti vaikų auklėtoja visąlaik ir taip pat jais rūpintis (maitinti, prausti ir t.t.). Ji buvo jautri auklėtoja, nes juos gerai pažinojo. Be to, ir vaikai pažinojo ją, ir gerbė ją. O kadangi aš neleisdavau laiko su jais, jie nereaguodavo į mane.
Pirmoji pamoka tėveliams: jei norite auklėti savo vaikus, jūs turite juos pažinoti. O kad pažinoti, jūs turite leisti laiką su jais. Tėveliai gali atlikti visus kūdikio priežiūros darbus, išskyrus tik žindymą. Aš pradėjau suprasti, jog savo vaikams esu reikalingas ir galiu kai ką pasiūlyti kaip tėvas - būdamas prieinamas jiems ir Martai. Tačiau tai užima laiko. Kaip gi mano profesija, darbas, karjera?! Esminis pokyčių momentas buvo, kai į mano pediatro kabinetą atėjo keletas vyresnių tėčių su vaikučiais (jau antrosiose santuokose) ir sakė, jog gailisi, kad neturėjo laiko savo vaikams iš pirmųjų santuokų. Dabar, kai jie jau turėjo laiko, vaikai neturėjo laiko jiems – tėvams.
Aš norėjau senatvės be gailėjimosi, tad nusprendžiau keistis. Iš pradžių aš bijojau, kad mano karjera sustos, tačiau pergalvojęs supratau, jog karjerą galiu pradėti ar atsukti atgal bet kada, o tėvystė ir vaikystė eina tik viena kryptimi – pirmyn, ir vaikai kiekvieną etapą pereina tik vieną kartą.
Mano vaikams reikėjo manęs viso, o ne tik santraukos. Aš atsisukau į buvimą tėvu ir buvimą vyru. Aš ne tik turėjau atrasti ryšį su vaikais, bet ir dar kartą susisieti su žmona. Aš atlaisvinau visus savaitgalius ir kiek galėjau vakarus. Mes eidavom stovyklauti, pradėjome buriuoti. Aš pažinau ir pamėgau savo tris berniukus. Ir įtikinau Martą dar vienam vaikeliui :)
Tuomet gimė mūsų pirmoji duktė ir ji buvo ta, kuri privertė mus suprasti ką reiškia didelių poreikių vaikas. Ji visai nepabūdavo viena, turėjome visuomet ją nešioti, jai negaliojo joks žindymo grafikas. Taigi, aš buvau „priverstas“ pakeisti Martą, ir aš pažinau savo dukterį, o ji mane ir ėmė pasitikėti manimi.
Yra svarbių skirtumų tarp tėvo ir mamos, ir vaikams nuo to tik geriau. Tėtis nėra tik plaukuotesnis mamos pakaitalas :) Tėčio indėlis į vaiko gyvenimą yra skirtingas, ne mažesnis nei mamos, bet skirtingas.
Kai mes susilaukėme šeštojo vaikelio, maniau, jog tai bus paskutinis mūsų vaikas, ir nenorėjau nieko praleisti. Tad perkėliau savo kabinetą į mūsų didžiulį garažą, ir galėjau praleisti daugybė laiko su sūnumi. Aš nešiojau jį slinge ar tiesiog laikiau ant rankų. Nešiodamas sūnų slinge supratau, jog mano kūną jis jaučia skirtingai nei mamos. Vien žemo vyriško balso vibravimas suteikia kitokius pojūčius. Sūnui tai patiko, jam patiko šie skirtumai. Man tai atvėrė visiškai naujus tėvystės aspektus. Ir tai buvo naudinga ne tik sūnui ir man, bet ir Martai, ji turėjo kur kas daugiau laiko sau. Kadangi anksčiau aš neskyriau kūdikio auginimui pakankamai dėmesio, ji turėdavo viską daryti viena, ir tai ją išsekindavo. O dabar ji jau ramiai palikdavo sūnų su manimi. Tai padėjo jai tapti geresne mama kitiems mūsų vaikams ir geresnia žmona man. Net mūsų seksualinis gyvenimas pagerėjo.
Po metų aš perkėliau savo kabinetą iš namų. Tačiau mūsų ryšys su sūnumi nenutrūko. Atvirkščiai. Pagerėjo ir mano santykiai su kitais mūsų vaikais. Šie ryšiai padėjo man nustatyti pusiausvyrą savo gyvenime ir visuomet pirmenybę teikti šeimai.
Mano vaikai moko mane būti geresniu žmogumi ir tėvu – kadangi aš esu visuomet atviras jiems. Prieraiši tėvystė atsiperka, aš galiu lengviau auklėti savo vaikus, nes juos pažįstu. Auklėjimas tampa mažiau įtemptas ir labiau intuityvus. Ir vaikai paklūsta man, nes jie pasitiki manimi. Mano kaip tėvo mokymosi procesas man parodė, jog kai kuriems tėvams labai sunku auklėti vaikus, nes jie nėra prisirišę prie jų. Ir vaikai paklūsta iš baimės ar pareigos, tačiau jie neturi artimo tėčio, kuriuo galėtų pasikliauti.

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html

Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html

malonusis savaitgalis

Pamenate, yra toks filmas "Trys vyrai ir kūdikis", tai štai praėjusį savaitgalį turėjome istoriją - trys moterys ir kūdikis (na, jau nebe, bet nedaug ką vyresnis). Šeimos moterys - mano mama, sesuo ir aš - susitikome Druskininkuose. Mat nusprendėme pailsėti ir pasiprocedūrinti :) Žinia, tas kūdikis buvo mano Vilius :) Ilsėtis planavome kiekviena nuo savų nešulių: sesuo nuo darbo, mama nuo namų, aš tikriausiai irgi nuo namų, nuo rutinos, nuo nepertraukiamų valandų su Viliumi, o Tomas irgi turėjo progą pailsėti nuo mūsų su Vilium :)

Planas buvo puikus! Keturios dienos su maitinimu, sveikatinimo procedūromis, grynu oru ir gera kompanija. Viską apgalvojome - net papildomai elektrinę mini viryklę pasiėmėm, kad galėčiau Viliui košes išvirti! Tiesa, šito neprireikė, nes puikiai buvo galima susitarti su restorano virtuve, ir jie pagamino viską, ko tik prašėme. Sakė, jie pripratę gaminti ir kūdikiams :)) Buvau nustebusi ir sužavėta. Taip pat buvau nustebusi tuo, kaip Vilius lengvai mane paleido į visas procedūras (na, tik į vieną palydėjo su verksmais, bet ir tai todėl, kad jau norėjo miego). Ir mama, ir sesuo išbandė Viliaus migdymo "procedūras" :) Tiesa, mamai buvo sunkiau, nes jai teko "re-migdymas" (kai Vilius prabunda iš pietų miego ir dar reikia pamigdyti, ir dažniausiai išmiega dar kokią valandą), o seseriai pavyko užmigdyti be jokių pastangų: grįžau iš masažo ir radau ją žiūrinčią TV, o Vilių - miegantį ant jos kelių, mano sesuo net nepastebėjo, kad šis užmigo :))) Man taip buvo jau labai seniai, gal prieš metus (kai Viliui buvo kokie 2-3mėn. :)!! Žodžiu, vieni siurprizai ir rekordai!

O aš džiaugiausi masažais, nes nugara jau labai buvo pavargusi nuo "apapaaaa"...

Su Viliumi išbandėme baseiną, tik kiek šaltoka buvo, tai teko pasišildyti burbulinėj vonioj. Jei fizinės naudos nebuvo, tai bent jau geros nuotaikos tikrai pasisėmėm :)

Pilkoji savaitgalio dalis buvo naktinis miegas - Vilius nesijautė saugus naujoj vietoj, tad naktimis mane vis keldavo, prašydavo pienuko. O juodoji dalis buvo išvažiavimo diena, kai Vilius apsivėmė ir pradėjo viduriuoti ir į Vilnių grįžo jau ligoniuku :( Pasigavome kokį tai virusą. Aš irgi. Ir Tomui dar perdavėme. Taigi, kiekviena lazda turi du galus, ir deja, kiekvienas malonumas turi ir nemaloniąją dalį...

ir vėl sergam...

Kažkoks užburtas ratas, kaip pradėjo Vilius nuo gruodžio vidurio sirgti, tai vis sugrįžtam prie to. Nuo pirmadienio vėl serga - šį kartą kažkoks virusas su viduriavimu :( Gal roto. O nuo šiandien ir aš susirgau.... Kaulus laužo, tai šalta, tai šilta. Jaučiu tuoj karantiną namuos skelbsim :))
O tiek noriu parašyti į dienoraštį, bet nerandu nei laiko, nei jėgų. Taigi, minčių yra, bet rašysim vėliau ...

knyga apie mergaitę

Šiandien baigiau skaityti norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo knygą "Tora. Namas su akla stiklo veranda". Tai mano mėgstamiausia rašytoja. Ta pati, kuri parašė Dinos trilogiją (Dinos knyga, Laimės sūnus ir Karnos kraitis), dar Septintasis susitikimas ir kitų (http://www.manoknyga.lt/rasytojas/herbjorg-wassmo.html#Knygos).

O knyga apie mergaitę, Torą, jai dvylika. Ir ši knyga atskleidžia, kaip, apie ką ir kodėl mąsto tokio amžiaus mergaitė. Ji gyvena su mama ir mamos vyru Henriku, kurio nekenčia. Bet ji iš tų vaikų, kurie stengiasi įsiteikti savo mamai, kurie bijo supykdyti ją, ir kurie priskiria kaltę sau dėl visų mamos blogų nuotaikų, pavargusių žvilgsnių ir murmėjimų. Iš tiesų, susimąsčiau, kaip labai vaikai prisigalvoja ir prisifantazuoja. Ir kaip labai reikai su jais kalbėti, apie viską, ir nuo mažų dienų. Kažkaip pati nepamenu, kad būčiau tokia fantazorė :) O gal tiesiog, nepamenu...

Knygoje daug mergaitės minčių, bandymų spręsti jai kylančias problemas, ir tai ji daro savo mintyse, savo fantazijose ir svajonėse. O problemos ne visos vaikiškos... Kaip visada, ši rašytoja nekuria idiliško vaizdelio, veikėjų patirtys skausmingos, dramatiškos, taip pat - ir Toros. Ji "vokiečio pavainikė", ir dažnas kaime nepasivargina jai tai priminti, ji neturintingos mamos dukra, ji turi patėvį, kuris dažnai girtas, agresyvus ir piktas, ir dažnai ja pasinaudoja. Ji su tuo kovoja, savaip.

Knygoje nemažai to laikmečio - apie 1957m. - Norvegijos provincijos gyvenimo aprašymų. Beskaitant nejučia vis pagalvodavau, jog štai jie gyvena tikrai kad sunkmečiu, o mes čia bumbam....

Dažnai, pabaigus skaityti knygą, būna gaila, kad ji baigėsi. Tad džiaugiuosi, kad ši knyga iš trilogijos, tik reikia dar sulaukti kitų dviejų dalių (Nebylus kambarys ir Beodis dangus)vertimo :))) O įdomiausia tai, jog Nebylų kambarį turiu namuose!! Tiesa, norvegiškai... Kadaise mokiausi ir mokėjau visai neblogai, o skaityti tai tikrai galėjau, kartkartėm su žodyno pagalba. Tačiau tai buvo prieš beveik 10 metų, oooooooo........... O gal pabandyti prakrapštyti smegenis ? :)

vieno katino istorija 1

Šiame pasaulyje atsiradau prieš kokius šešerius metus, na, gal dar ir pusė prabėgo. Džiaugiausi katiniška vaikyste Utenoje, buvau apsuptas brolių ir seserų, o svarbiausia - mano mama buvo visada šalia... Atėjo diena, kai įdėjo mane į kartoninę dėžę ir išvežė. Buvo vasaris, visai nešilta, atsiradau Vilniuje, kažkokiame bute, žaliomis sienomis virtuvėje ir persikinėmis koridoriuje. Istorija, kodėl atsiradau būtent šiame bute, labai juokinga... Viena mergina, gyvenanti Vilniuje, paklausė draugės, ar ši nenorėtų laikyti katino? Ši ilgai negalvojusi, sutiko. Pokalbis vyko vasarą ir greitai buvo pamirštas, o štai vasarį ta draugė sulaukė skambučio ir klausimo, kada ji galinti pasiimti UŽSAKYTĄ katiną!!! Štai taip aš ir atsiradau tame bute.

Taigi, grįžtant prie buto, - jo vonią dorai apžiūrėjau tik vėliau, mat joje lindėjau geras tris dienas. Ojėj, kaip man buvo baisu! Ar galite įsivaizduoti ką nors šiurpesnio?! Akimirksniu prarandi viską: pažįstamus kvapus, namus, šiltą mamos pilvą, mylinčias rankas ir maistą. Na, maisto ir šitoje keistoje žalioje virtuvėje radau. Pirmą naktį užuodžiau kažką, tad ir kelias kitas ištuštindavau padėtas lėkštes. O naujasis žmogus buvo supratingas - į draugus nesipiršo, iš po vonios netraukė, nagų nenulaužė ir už pakarpos netampė. Laukė. Šaunuolė.

Na, o kai į ketvirtą dieną apsipratau, išėjau pasirodyti. Buvau gražiai nuaugęs, didelis, plaukuotas pusės metų katinas. Didelių bėdų su manimi Ji neturėjo, valgiau gerai, kakutį ir sisiuką dariau į vonią - labai praktiška, taip mane mama išmokė, o Jai - tik du judesiai ir kakutis unitaze, ir viską nuplauni. Smagu, kai kaskart toji vieta būna švari. Užkasti aš vis tiek pasistengdavau, tik nežinau, ar Ji pastebėdavo... Dar padėdavau Jai namų ruošoje: išliedavau vandenį iš savo dubenėlio, kad Jai beliktų grindis tik su skudurėliu prašluoti, pažymėdavau vietas, kurias namuose reikia valyti dažnai (bet Jos valymo priemonės visiškai nepadėjo, mano kvapas vis tiek likdavo visur). Retkarčiais tekdavo patikrinti puodų turinį, jeigu jie per ilgai užsibūdavo ant viryklės. Na, tuo pačiu Ji ir grindis išvalydavo.

Neilgai trukus su mumis apsigyveno ir Jis. O žinote, Jis buvo iš tos žmonių rūšies, kurie turi katino sielą. Savas žmogus. Nuo tos dienos mano gyvenime atsirado puikiausias žaidimų draugas. Tokio kiekvienas katinas pavydėtų, Jis aukoja savo rankas ir rūbus, kad tik aš galėčiau pajausti plėšrūno dvasią savyje, Jis išklauso mano pasakojimų prieš miegą ir neburba, jei tenka pusė nakties nejudėti, nes aš guliu ant kojų. Tiesa, galbūt vertėtų paminėti, jog esu iš didžiųjų katinų, gal kokius 8kg sveriu :))

Bet kiekvienas antsvoris turi savo istoriją, o manasis atsirado ne iš gero gyvenimo. Vieną nuostabią vasaros naktį aš maloningai žvalgiausi nuo savo palangės antrame aukšte, ūsus kedeno švelnus vėjelis, kai užsižiūrėjęs į praskrendančius paukščius aš staiga susvyravau ir šleptelėjau žemyn! Tai buvo mano pirmasis skrydis iš antro aukšto, mat į lauką aš niekada neidavau. Baisi patirtis! Greitai pasislėpiau kažkokioj skylėj ir lindėjau ilgai, nepasidaviau jokiom provokacijom, girdėjau kaip visokie mane šaukė ir monijo išlysti, aš saugojau savo kailį. Jis ir Ji sielvartavo (kaip vėliau išsiaiškinau). Kasnakt aš išlįsdavau iš savo slėptuvės ir ieškojau kelio namo. Praėjo ilgos dvi savaitės. Vieną ramų vakarą aš užlipau medžiu, augusiu prie Jų lango, ir atsisėdęs ant Jų palangės pasisveikinau. Jie buvo nustebę ir nudžiugę, puolė atidaryti lango ir, o dieve mano, vėl mane priverti šokti žemyn. Tai buvo mano antrasis skrydis iš antro aukšto. Istorija kartojosi. Jų sielvartui ir mano nelaimei. Vis tik džiaugiuosi, jog žmonės kalbasi. Nes Ji papasakojo draugei, o ši mano buvusiai šeimininkei, jog aš dingau. Ir pastaroji, be galo mylinti katinus ir turinti katinišką sielą, išėjo manęs ieškoti, ir RADO! Taip, po ilgų trijų savaičių klajonių, aš grįžau pas Ją ir Jį, ir nuo tos dienos visada valgau daug, nes niekada nežinai, kada gausi kitą kartą.

senis besmegenis

Šiandien vaikščiojom su Vilium lauke. Yra Sapieginės miške labai graži vieta: tokia didelė pieva (na, šiuo metu LABAI apsnigta), dvi vaikų žaidimo aikštelės, nemažas kalnas, nuo kurio dabar su rogėmis ir slidėmis visi laksto kaip patrakę. Na, ir Vilius kėblino per pusnis, krapštė pagaliuku sniegą, rinko nuo žemės prišalusius kankorėžius ir t.t. Kol pamatė senį besmegenį :) Toks gražus, kaip tik Viliaus ūgio, su nosi iš morkos, akim ir rankos iš šakų. Jis žiūrėjo, žiūrėjo, pabandė ištraukti nosį, - nepavyko, ne sprišalus :) Pakrapštė akis ir tada paglostė galvą, krūtinę, apsikabino :))))) Sakau, mylu mylu seniui darai?!! O tada ėmė kažką tam besmegeniui aiškinti, rankyte mojuodamas! Oi, vienas juokas :))

mini fotoreportažas

Mūsų mažasis Vilius išbando naujus vaidmenis...

Kalėdų senio pagalbininkas-dovanų dalintojas:

"Ach. labai gerai, galėčiau pakartoti dar kartą ...."

Kaubojus (nors labaiu panašus į kaimo piemenuką :))) :

..... nelabai patiko :))

Stalius-baldų surinkėjas:

"na, gal ir visai neblogai, rimtas reikalas ...."

prieraiši tėvystė 2

Švenčių maratonas pralėkė, ligos šiek tiek atsitraukė, tad grįžau prie pradėtų ir šiek tiek apleistų veiklų. Galiausiai paėmiau į rankas Sears'ų knygą, toliau skaitau apie auklėjimą pagal prieraišios tėvystės požiūrį. Kaip ir žadėjau, dalinuosi įgytomis žiniomis, kad ir ne profesionaliu, bet vis tiek vertimu :)

Smagaus ir naudingo skaitymo!

Pirmoji dalis - čia ( http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html )

****

KAIP SUPRASTI 1,2,3-MEČIUS

Kas būdinga 1-2m. amžiaus vaikui?
Vaikai įgyja tai, ko jiems reikia siekiant tapti savarankiškais: išmoksta vaikščioti ir pradeda kalbėti. Vos išmokę vaikščioti, vaikai tai praktikuoja nuolat, ir šis jų gebėjimas tobulėja labai greitai, pereidamas į bėgiojimą, laipiojimą ant sofų, o vėliau ir ant virtuvės spintelių :) Išmokę pasiekti daiktus, jie tobulina ir manipuliavimo jais įgūdžius. Viskas, ką galima pasiekti, siekiama, sukama, atidaroma, paspaudžiama ir t.t. Vaikas pradeda naudoti verbalinę ir kūno kalbą, siekdamas išreikšti savo poreikius. Vaikiška kalba tuo pat metu yra ir smagi, ir varanti į neviltį, nes gana dažnai tėvams tenka spėlioti ką gi reiškia tas „da-bū“? Vaikai mąsto, tačiau ne logiškai. 1 metų vaikas pirma daro, tik paskui ateina mintis. 2-metis jau gali įvertinti aplinką ir sugalvoti ką darys prieš patį veiksmą. Tačiau labai svarbu atminti – vaiko noras daryti yra kur kas stipresnis už norą daryti tai sėkmingai!
Per antruosius metus išryškėja vaiko charakteris. Vaikai įgyja tokius epitetus kaip velniūkštis, užsispyręs, atsargus, išdaigininkas ir pan.

Patarimai tėvams:
* Kai vaikas pradeda imti daiktus, įveskite skirtingus terminus: „galima liesti/imti“, „negalima imti“, „švelniai“ (veidai, gyvūnai), „vienu pirštu“, „karšta“ ir pan. Ir parodykite vaikui , kaip tai daryti.
* Gerbkite mažuosius griebėjus. Negriebkite vaiko pasigriebtą daiktą. Tai yra socialiai nepriimtina, nesvarbu kokios būtų to priežastys. Ir tai taip pat blogas auklėjimas-jūs savo elgesiu kaip tik mokote to, ką žodžiu draudžiate-griebti. Jaunesniam vaikui pakaks nukreipti dėmesį į kitą daiktą, veiklą. Vyresniam gali prireikti skirti daugiau laiko-apžiūrėti jo paimtą daiktą, jį išbandyti ir tuomet drauge padėti į saugią vietą.
* Galvokite kaip vaikas! Vaikai pridaro aibes dalykų, kurie yra nemalonūs suaugusiems, tačiau jie negalvoja taip kaip mes. Jei jūsų 2-metė darbuojasi prie kriauklės, negalvokite, jog turėsite daug valymo, geriau mintis nukreipkite, jog tai yra smagu. Prisiminkite, jog tuo pat metu ji tyrinėja ir mokosi, ir greičiausiai po keletos minučių pereis prie kitos veiklos.


Kalbėjimas su mažaisiais: ką jie supranta, ir ko ne?
Pirmiausia – jeigu jūs įsivaizduojate, kiek supranta jūsų mažasis, padvigubinkite tai ir žinosite, kiek jis supranta iš tiesų.
Ø 15mėn. vaikas supranta vieno žingsnio komandas (atnešk kamuolį); 2 metų – 2 žingsnių (surask savo batus ir atnešk juos man);
Ø iki 18mėn. retai paklūsta verbaliems draudimams, nebent jie yra lydimi veiksmo, t.y. sakydamas, jog negalima tampyti katės už uodegos, jūs nueinate iki vaiko, ištraukiate uodegą iš jo rankų, ir parodote, kaip švelniai glostyti; 2 metų-jau gali paklusti žodinėm komandom;
Ø 1 metų vaikas supranta, kad NE arba STOP reiškia, jog reikia nustoti daryti tai, ką darė. Paaiškinimų, kodėl, gal dar ir nesupranta, bet paaiškinti reikia, tik trumpai ir paprastai.
Ø Maži vaikai nemoka apibendrinti! Jeigu jis žino, kad jūsų virtuvėj orkaitė būna karšta, tai nebūtinai šias žinias pritaikys ir močiutės virtuvėje.
Ø 18-24mėn. vaikas dar mažai pasako, tačiau supranta viską. Svarbu – įvardinkite, ką ketinate daryti iki savo veiksmų pradžios (dabar pakeisiu tau sauskelnes, dabar eisime persirengti ir pan.);
Ø 18-24mėn. vaikai pradeda mąstyti prieš veiksmą. Kiek nuosekliai tai daro priklauso nuo vaiko temperamento.

Patarimai tėvams:
* Vaikai eina 2 žingsnius į priekį ir vieną atgal vystymosi eigoje. Kai jie eina į priekį, tikėkitės auklėjimo problemų, nes jie išgyvena nerimą eksperimentuodami. Be to, tikėkitės ramybės po audros J Stebėkite, kokiame etape yra jūsų vaikas, ir suteikite jam tai, ko reikia pagal jo poreikius – galbūt daugiau laisvės veikti vienam, o gal artumo ir šilumos. Jei tėvų elgesys neatitinka vaiko poreikių, auklėjimo problemų tik padaugėja.

* Gerbkite negatyvius etapus. Nepriimkite vaiko elgesio asmeniškai, nors ir kaip kartais būna sunku.
* Planuokite. Auklėjimo problemos kyla ne tik, kai vaikas pereina vystymosi etapus, bet ir kai šeimoje vyksta didesni pokyčiai (persikraustymas, naujo vaikelio atėjimas, darželio pakeitimas ir pan.).
* Tai, kas yra „normalu“ vystymos etapui, nebūtinai yra priimtina jūsų namuose. Pvz. jūs galite netoleruoti muštynių tarp brolių, net jei tai ir būdinga jų amžiaus vaikams. Ne tik jūs mokotės gyventi su savo augančiu vaiku, bet ir vaikas mokosi gyventi su jumis – savo tėvais.


Vaiko elgesio nukreipimas
Pirmieji žingsniai auklėjant vaiką yra atkreipti dėmesį į vaiko emocinius poreikius ir suprasti jo vystymosi etapą. Būkite realistiški – maži vaikai yra labai smalsūs, užsidegę ir užsispyrę!
Elgesio nukreipimo būdai:
* Pasiūlyti kitą veiklą (eiti į lauką, žaisti kamuoliu, piešti ir t.t.) . Atminkite, - siūlykite tai, ką tuo metu galėsite su vaiku patys ir nuveikti! 14-18mėn. vaikai reikalauja labai daug enegijos juos prižiūrėti. Nuo 18mėn. jau galima pasakyti „Ne dabar. Vėliau“.
* Nustatyti ribas. Be ribų vaikams pasaulis per daug baugus. Sveikos frustracijos dozės yra naudingos, tokiu būdu jis ne tik išmoksta, jog gauti gali ne viską ko užsigeidžia, bet ir vystosi. Susidurdamas su nepasitenkinimu, vaikas iš naudoja savo potencialą ir tokiu būdu auga, vystosi.
* Būkite atsakingi už savo vaikus, bet nesiekite juos kontroliuoti. Savo balsu ir veiksmais parodykite, jog esate suaugę ir jog jie gali jumis kliautis pažindindamiesi su pasauliu, gali grįžti į saugią aplinką.


Sukurkite struktūrą
Sutvarkykite savo namų aplinką taip, kad vaikas galėtų saugiai ją tyrinėti. Suteikite vaikui vietą ir daiktų, kurie būtų jo ir jis galėtų su jais žaisti.
Patarimai tėvams:
* Pritaikykite savo dieną prie vaiko dienos. Tai lengviau nei pakeisti vaiko būdą.
- kai apsiperkate, vaikas ir jūs turite būti pailsėję, sotūs, ir turėkite paruošę užkandžių, kad vaiką kiek nukreiptumėt nuo pilnų maisto lentynų; pasiruoškite, kad tai truks dvigubai ilgiau; būkite geros nuotaikos ir turėkite trumpą pirkinių sąrašą J
- planuokite į priekį. Svarbius darbus planuokite „lengvuoju“ vaiko metu, „sunkiuoju“ geriau likite namuose.
- Numatykite vaiko nuotaikas. Patekite valgį ir užkandžius dar prieš susierzinant vaikui.
- Išlaikykite reguliarias rutinas. Jūs neturite vergauti dienotvarkei, bet vaikams būtinas žinojimas, kas vyks toliau (pirmiausia nusiprausiame ir apsirengiame, tuomet pusryčiai, tuomet žaidžiame ir pan.).
* Pritaikykite vaiką prie savo dienos. Jei reikia tvarkyti svarbius reikalus kartu su vaiku, užtikrinkite, jog jis pailsėjęs, sotus ir gavęs pakankamai jūsų dėmesio. Apgalvokite žaidimų vietas, laiką bei draugus, kokie tinkamiausi jūsų vaikui.
* Užimkite nuobodžiaujantį vaiką. 14-18mėn. Vaikui jūs vis dar labai reikalingi. Vėliau jis vis labiau gebės užimti pats save.
Savidrausmės dalis yra gebėjimas žaisti vienam. Iki 18mėn. vaikas žaidžia vienas tik trumpus periodus vis pasitikrindamas su mama. Prieraišūs vaikai gali norėti jausti/ liesti mamą beveik nuolat. Tai normalu ir sveika. 14-18mėn. Vaikas labai „sunkus“ mamoms – jau nori daug ką daryti, bet reikalauja mamos dalyvavimo. 18-24mėn. vaikai kuria atstumą ir mokosi tapti atskiru asmeniu.


Perėjimas nuo „mes“ prie „aš ir mama“
Kokio elgesio galite tikėtis, kai jūsų vaikas atsiskiria nuo mamos?
Ø Prieštaringumas. Vaikui reikia ir jis nori atsiskirti, tačiau jis nežino, kaip greitai ir kaip toli. Vaikas nuolat tikrina, koks yra komfortiškas atstumas tarp jūsų ir jo. Vaikas tampa kaip yo-yo žaisliukas: tai ant žemės, tai ant rankų. Jei jūs būsite atsipalaidavęs, ramus, to net dorai nepastebėsite, tačiau jei nuobodžiaujate, skubate ar esate suirzęs, tai toks elgesys jus išves iš proto!..
Ø Nepažįstamųjų baimė. Dažniausiai vaikai į juos reaguoja pagal jūsų reakciją.
Ø Atsiskyrimo nerimas. Kai vaikas patenka į nežinomą situaciją, jam reikia suderinti norą susipažinti su situaciją ir likti prisirišusiu prie pažįstamo žmogaus. Todėl vaikai iš karto prisiglaudžia prie mamų, kai patenka į nepažįstamą situaciją. Prieraiši tėvystė padeda vaikams suderinti šiuos du poreikius – norą ištirti, susipažinti ir norą likti šalia. Nesaugiai prisirišę vaikai turi sunkumų suderinti šiuos poreikius. Jie arba ištisai lieka prie mamos, arba visai pasitraukia ir nuo mamos, ir iš situacijos.
Ø Pykčio priepuoliai. Pykčio priepuoliai yra natūralus rezultatas vaikui suprantant ir patiriant, jog ne viskas ko jis norėtų gauti yra pasiekiama ir jog jis nėra visagalis. Svarbu ne tik taip sutvarkyti aplinką, kad sumažėtų tokių pykčio proveržių, bet ir leisti vaikui išreikšti jausmus.
Ø Nepaklusnumas. Prieštaraudami vaikai dažniausiai išreiškia tai, jog jie nenori kažko daryti, o ne tai, jog nedarys. Paprastai vaikas gali pasakyti 2-3 kartus „Ne“, kol galiausiai pasakys „Gerai“. Arba jis eksperimentuoja: „Kas bus, jeigu pasakysiu Ne?“Apie 2 metus tėvai tikrai išgirs tvirtą „Ne“, tačiau svarbu, kad jie nepriimtų to kaip grėsmės jų autoritetui. Tai yra vystymosi etapas, kurį vaikas turi pereiti, taip pat ir tėvai.


Kaip padėti vaikui atsiskirti?
* Nuo 9mėn. pradėkite žaisti slėpynių ar panašių žaidimų, kad vaikas pradėtų mokytis, jog jūs esate net ir tuomet, kai jis jūsų nemato.
* Geriausia yra, kai atsiskiria vaikas, o ne mama nuo vaiko. Ir kai tai vyksta palaipsniui, kyla mažiau auklėjimo problemų.
* Išeikite tinkamai. Informuokite vaiką, kad ruošiatės išeiti (į kitą kambarį, iš namų, į darbą ir t.t.). Niekada neapgaudinėkite vaiko, nes tuomet jis nebepasitikės jumis.
* Palengvinkite atsiskyrimą. Vaikai patys tampa savarankiški, tai nėra jūsų darbas, tačiau jūs galite pagelbėti sukurdami tinkamą aplinka. Jūs esate kaip batarėjų kroviklis , pas kurį vaikas nuolat sugrįžta emociškai pasikrauti.
* Palaikykite kontaktą balsu. Kai jūs esate kitoje patalpoje, ar vaikas žaidžia kitame kambaryje, nebūtina iš karto bėgti pas jį, kai girdite, jog jam kažkas nesiseka. Kalbėkite su juo, sakykite, jog ateisite ir pan.
* Jei vaikas staiga tampa jautrus jūsų išėjimui, kūrybiškai stenkitės išlikti laiminga ir patenkinta, nepalikdama vaiko. Jūsų jaučiamas poreikis išeiti nebūtinai reiškia, kad būtinas pats išėjimas iš namų, gali būti, jog jums tiesiog reikia labiau pasirūpinti savimi.
* Suteikite pagalbą per atstumą. Jei vaikas „įstrigo“ savo žaidime, nebūtina iš karto eiti pas jį ir padėti, gali pakakati ir žodinio paskatinimo.
* Stebėkite atsiskyrimo streso ženklus. Jei vaikas pradeda nuolat ant jūsų lipti, suteikite jam dėmesio tiek, kiek reikia, ir pagalvokite, kodėl jis taip elgiasi.
* Tiesiog pabūkite kartu su vaiku, leiskite vaikui pasėdėti ant kelių, kalbėti ar žaisti.
* Paskatinkite ryšius su kitais suaugusiais, kad vaikas išmoktų, jog gali pasitikėti ir kitais suaugusiais, ne tik jumis ar tėčiu.


Nuo 2 iki 3 metų
Didžiausi pasikeitimai šiame amžiuje yra kalba – vaikas supranta beveik viską kas jam sakoma, ir išreikšti save gali kur kas geriau. Dvipusis komunikavimas įgauna pagreitį, ir tai palengvina auklėjimą. Kalba leidžia 2-mečiui naudotis suaugusiųjų įrankiu savo naudai ir todėl jis ima jaustis „dideliu“.
Ø 2-metis pradeda suvokti savo galią ir įtaką šeimoje. Jis jau labiau kontroliuoja savo namų aplinką, pažįsta ją ir jaučiasi karaliumi.
Ø Išankstiniai priminimai. 2-mečiai taip įsijaučia į savo veiklą ir savo dientovarkę, jog sunkiai sutinka ją keisti. Todėl gerbdami jų įsitraukimą, įspėkite bent keletą kartų apie pasikeitimus iš anksto.
Ø Ritualai ir rutinos 2 ir 3-mečiai juos mėgsta, jie turi suformavę asociacijas, kurios padeda suvokti pasaulį. Stenkitės įprastinių dalykų nekeisti, nes tai gali sukelti protestą (jei ryte pieną geria iš puodelio, tai nesiūlykite gerti iš stiklinės ).
Ø Tvarka namuose. Šio amžiaus vaikai geriau elgiasi tvarkinguose namuose. Pasirinkite žaislų lentynas, o ne dėžes, tuomet vaikui bus lengviau pasirinkti kuo jis nori žaisti. Chaosas namuose sutrikdo vaikus ir nepadeda jiems tvarkytis jų gyvenimo. 3-mečiai jau atsimena, kur yra daiktų vietos namuose, tad galima tai ugdyti.
Ø Socialinis gyvenimas. Vaikų užduotis yra išmokti žaisti su kitais vaikais. Jūsų-parinkti tinkamus draugus ir vietas (žaidimų aikšteles, darželius, ugdymo įstaigas).
Ø Mandagumas. 2 ir 3-mečiai jau pasirengę mokytis mandagumo manierų. Tikrasis supratimas apie pasidalinimą ir mandagumą atsiranda tuomet, kai įsijaučiama į kitą žmogų ir gerbiama jo nuomonė, šis supratimo lygis atsiranda tik apie 5-us metus. Iki 5 metų vaikai mąsto konkrečiai, nemoka apibendrinti, todėl sakyti „ačiū“ gali tik jei jūs duodate ką nos, bet ne jūsų draugė. Tačiau jau ir šiame amžiuje galima pradėti mokyti manierų, tokiu būdu vėliau jos jau bus pažįstamos vaikui.
Ø „Aš pats“. Tikėkitės tokio savarankiškumo bumo amžiuje tarp 2 ir 3 metų. Pasinaudokite tuo norėdami ugdyti atsakomybę. Kai tik galite, suteikti vaikui tiek laiko, kiek jam reikia pasiekti galutinį rezultatą (kol galiausiai apsiaus batą ar apsirengs striukę). Tuomet, kai iš tikrųjų skubėsite, galėsite pasakyti, kad šįkart aprengs mama.


Auklėjimas tampa lengvesnis
Su 3-mečiais lengviau gyventi: jie jau gali kalbėti, juos galima pasiimti apsipirkti ir netgi tai gali būti smagu! 3-mečiai gali būti labai geri vaikai, mat visi 2-mečių „ne“ tampa 3-mečių „taip“. 2-mečiai mano, jog jų „reikalai“ yra patys svarbiausi, 3-mečiai jau atsižvelgia ir į kitų poreikius. Galite tikėtis, jog 3-metis ateis, kai pašauktas, padės žaislus, kai paprašytas ir bendrai bus linkęs pamaloninti. Tačiau šie pasikeitimai neatsiras per naktį.
Ø Internalizavimas. Vaikai tarp 2-3 metų pradeda įsisąmoninti ir atsiminti tai, ką jūs sakote. Iki 2 metų draudimus teks kartoti vėl ir vėl.
Ø Pasidalinimas emocijomis. 3-metis jau nėra toks egocentriškas ir suvokia, jog aplinkui yra žmonės, tokie patys svarbūs, kaip ir jis. Tai gali būti ir privalumu, ir trūkumu auklėjant. Kai 2-mečiai tik pastebi tėvų emocijas, 3-mečiai įsitraukia į jas. 3-mečiai tampa labiau patenkinti savimi, jie pradeda save girti.
Ø Namų taisyklės. 3-metis supranta namų taisykles ir pasekmes už jų sulaužymą. Jie pradeda įsisavinti tėvų vertybes. Jau galite vaikams paaiškinti, kodėl kažko negalima daryti, tačiau per daug nesitikėkite, nes jie dar nesupras kas yra teisinga ar klaidinga. Auklėjimas šiame amžiuje remiasi sąlygojimu, jog tam tikras elgesys sukels tam tikras pasekmes.
Ø Pasirinkimai! 3-mečiai dievina pasirinkimus. Įtraukimas jų į pasirinkimo procesą leidžia jiems jaustis svarbiais ir labiau linkusiais bendradarbiauti. Geriausia vaikams siūlyti 2 variantus.
Ø Laki vaizduotė. Šiame amžiuje vaikai daug laiko praleidžia ką nors vaidindami savo vaziduotėje sukurtame žaidime. Gebėjimas gyventi susikurtame pasaulyje padeda vaikams susipažinti su tikruoju. Įsitraukite į vaiko žaidimą, tai puikus būdas pažinti tai, kas vyksta jūsų vaiko galvoje. Pasinaudokite vaiko vaizduote siekdami jo bendradarbiavimo. Leiskite vaikams gyventi vaizduotės pasaulyje, kai ateis laikas, jie patys supras, kas tikra, o kas suvaidinta.

Metų planai

Metų pradžia lyg savaime nuteikia apmąstymam apie praėjusius metus ir dar labiau - tų naujų metų planams. Ir štai, sausio 1 dieną smaksodama priešais televizorių, kol Vilius inventorizavo savo žaislus, o mūsų svečiai dar miegojo, mintyse ėmė dėliotis punkteliai - ką norėčiau nuveikti su Viliuku šiais metais. Praeitais metais kažkaip save vis pagaudavau, kad labai norėčiau nuveikti tą ar aną, nuvažiuoti, apžiūrėti ir pan., bet vis pristabdydavau, nes pasirodydavo, kad jis dar per mažas... Nežinau, ar iš tiesų per mažas, ar man vis dar nedrąsu būdavo, bet jau šįmet pasiplanavau :)



Tad ir pasidalinsiu, o gal ir kokių žavių idėjų ir iš skaitovų išgirsiu :))

• aplankyti zoologijos sodą Kaune, gal net važiuoti traukiniu, juk pradėjo kursuotis naujas greitasis Vilnius-Kaunas!!


• aplankyti delfinariumą ir visą jūrų muziejų


• praleisti bent savaitėlę prie jūros (šiaip, jau šį punktą ir pernai įgyvendinau, net du kartus :)), tik va, jūroje nesimaudėm, gal šįmet pavyks...


• nuolat lankyti baseiną (Viliui labai patinka vanduo, o dabar jis vis sirguliuoja, ir dar tie šalčiai... Laukiu nesulaukiu kada vėl eisim "tiašku-tiašku")


• pabandyti šokių mokyklėlę (čia Kristinos S šokių namuose, gal patiks...)


• važiuoti į miškus, parkus ir kitas gražias vietas Vilniuje, aplink jį ir ne tik


• nusipirkti vaikišką sėdynę ant dviračio ir važinėtis su Viliuku (tik va, nežinau, ar dar ne per mažas...)


• nueiti į lėlių ar kitokį vaikišką spektaklį


• pradėti piešti pvz. su vandeniniais dažais, kur galima rankomis terlioti :)) (šiuo metu Vilius piešia tokiais vaikiškais flomasteriais, dažniausiai jais dailina savo rankas, kelnytes ir sofą :))))

Atrodo nedaug, kaip metams... Na, bet neberašiau tokių dalykų kaip dainelės, knygos, pasakos ir dūkimai :) Įdomu, kaip atrodys sąrašas, kai jį patikrinsiu metų pabaigoje?..

Taip!

Galų gale baigiau skaityti tokią storą knygą - "Jis sako TAIP!" (Danny Wallace). Džiaugiuosi todė, kad kažkaip buvau strigusi su šia knyga, kaip ir įdomi, kaip ir norisi sužinoti, kas vyks toliau, bet tuo pačiu šiek tiek erzino tas pagrindinis herojus savo kvailumu, naivumu, na, tokiu keistu nesusigaudymu šiame pasaulyje...

Taigi, o knyga apie tai, kaip jaunas vyriškis, nepažįstamojo autobuse paskatintas, nusprendžia gyvenime sakyti tik Taip. Viskam, ką pasiūlys gyvenimas. Iš pradžių jis bando tik trumpai, gal mėnesį. Pajutęs, jog Taip atneša įvairių progų, gerų dalykų, jis apsisprendžia Taip gyventi iki metų pabaigos.

Iš tikrųjų, tai labai nebloga knyga, ypač tiems, kurie turi visokių taisyklių prisikūrę gyvenime, kuriems negalima to ir ano, ar kurie tiksliai žino kaip reikia elgtis kiekvienoj situacijoj, tiems, kurie geriausiai jaučiasi viską suplanavę ir tuos planus realizavę, ir nieko daugiau, jokių pakeitimų, jokios nežinomybės, tiems, kurie nemėgsta siurprizų, pokyčių...

Iš tiesų verta susimąstyti... Juk kai kažkas pasiseka, mes esame linkę tai priskirti sėkmei, likimui, atsitiktinumui. Bet juk patys tą sėkmę ir prišaukiame, tik to nesuprantame. Atlikdami mažus pasirinkimus vieną po kito, sakydami Taip, prieiname momentą, kurį pavadiname pasisekimu. "Gal visi galėtume taip elgtis. Galėtume prišaukti sėkmę, pakeisti likimus. Gal likimo visai nėra - tėra tik serija pasirinkimų. Manau, kad tiktai pažvelgę į tai, kaip mūsų gyvenimą gali sugadinti Ne, suprantame tų nedidukų, kasdien mus supančių Taip vertę."

Ir labiausiai užsikabinau, kai priartėjau prie knygos pabaigos, tuomet pajaučiau, kad knyga "pagavo", ir jau ieškojau kiekvienos minutės, kada dar paskaityti :) Gal todėl, kad veikėjas ėmė dar giliau svarstyti apie Taip ir Ne santykį, jų prasmę mūsų gyvenime. "Žinoma, kartais privalome ištarti Ne. Dabar tai suprantu, ir geriau nei kas nors kitas. Tai dalis žmogiškosios patirties - buvau neteisus neigdamas save. Tačiau buvo smagu (sakyti tik Taip) ir tikrai daug ko išmokau. <...>Visame pasaulyje tiesiog dabar žmonės priiminėja sprendimus. Milijonai sako Taip draugams, Taip naujiems potyraims, Taip patiems sau. Ir dar daugiau milijonų sako Ne. Ne galimybėms, Ne gyvenimui."

O dabar knieti pažiūrėti filmą, pastatytą pagal šią knygą. Lietuvoje pasirodo jau sausio 9d. Na, su Džimu Keriu, žinoma, bus komedija, bet tikiuosi ir rimtų intarpų :)

Naujametinis vaikų balius :-)

Su Naujaisiais visus!!!

Šįkart Naujuosius sutikti norėjau kuo didesniame būryje, o dar kai paskaičiau, jog ir astrologai rekomenduoja sutikti kolektyve, tai ėmiausi veiksmų. Sukvietėme draugus, kurie turi vaikų, ir vakar pavakare į mūsų namus sugužėjo 3 smagių mergyčių tėveliai, na, o vienintelis vakaro bernužėlis jau laukė svečių :)

O paskui labai atidžiai tikrino, kur jo merginos lankėsi prieš tai:

Vaikai buvo tokie, kur eina ir griauna :)) Trims - šiek tiek virš metukų (skirtumai vos 2-3 savaitės), na, ir viena mergaitė kiek vyrėlesnė - metukų ir 9 mėnesių. Tad Viliaus žaislai buvo įdėmiai inventorizuoti, visi namų kampai patikrinti. Mūsų katinas Kumpis buvo gerokai pavaikytas, kol galiausiai jis užsiropštė ant lovos ir aiškiai davė suprasti, kad "daugiau aš jumis nežaisiu!!!":

Dar smagiai gaudėme muilo burbulus:

ir kartais vaikai žiūrėdavo į mane, pučiančią burbulus, kaip į Dievą .....

Namai buvo pilni! Pilni tėvų, vaikų, klegesio, čiauškėjimo, žaislų tarškėjimo, riksmų, prieštaraujančių klyksmų, sausainių ir batono trupinių ant žemės, bet man buvo labai smagu. Tiesą sakant, pamaniau, kad mielai atidaryčiau namudini darželį su kokiais 4-5 vaikais :)) Tik va, gal vaikų amžius galėtų būti įvairesnis...

Jau vakare, artėjant vaikų miego laikui, po truputį gretos retėjo, ir jau pačius Naujuosius sutikome vienas vaikas ir 4 suaugę. Aš, kaip tie vaikai, gana greitai po dvylikos nugrimzdau į sapnų šalį, o ryte mažasis juk keliasi pagal savo režimą :) Tiesa, tokių vaikų dienų pakartočiau ir dažniau !! O juk kaip sakoma - kaip sutiksi Naujuosius, tokie ir visi metai bus :))