Ligoninės sraigteliai

Per savo gimimo dieną dovanų gavau knygyno kuponą, už kurį įsigijau knygą „Auksiniai debesų krašteliai arba Optimisto istorija“. Pagrindinis herojus knygoje ligoninę vadina bloga vieta. Negalėčiau vienareikšmiškai nesutikti. Kai ligoninėje atsiduri jau kažkelintą kartą, patiri įvairiausių jausmų. Ir kai šį rugsėjį ligoninėje atsidūriau jau berods 4 kartą, gulėjimas ligoninėje jau pradeda rodytis ne tik kaip mano ar vaikų sveikatos faktas, bet kaip socialinis reiškinys.

Visų pirma, kai atsiduri ligoninėje, atsiduri visiškoje priklausomybėje ir dalinėje nežinomybėje. Nesvarbu, ar tai vaikų , ar suaugusiųjų ligoninė, nelabai kas teikiasi informuoti apie laukiantį gyvenimo režimą. Kada pusryčiai, pietūs ir vakarienė sužinai pirmą dieną juos patirdamas, taip pat iš patirties sužinai, kas meniu priklauso mamai, o kas vaikams. Nors dienos meniu vis tik gali rasti ant kažkurių durų iškabintą. Tiesa, jei niekas nepasakė ir ligoninėje esi pirmą kartą, tai pirmą dieną taip pat sužinai, kad turi turėti savo puodelį ir įrankius, tualetinį popierių ir muilą, taip pat ir rankšluosčius, apie pižamas ir šlepetes net neužsimenant. Beje, visa tai tikrai gausite,  jei atsidursite reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, vaikų ligoninėje tai tikrai.

Tebūnie čia bus lyrinis nukrypimas apie tuos skirtumus tarp intensyvios terapijos ir įprasto vaikų ligų skyriaus. Pirmiausia ir tikriausiai svarbiausia – intensyvioje terapijoje jūs gausite tikrai gerą priežiūrą, - gydytojai ir sesutės jus lankys kur kas dažniau, ir laiko skirs daugiau. Galbūt natūralu, nes jie tiesiog daugiau jo turi kiekvienam skyriuje esančiam vaikui, nes mūsų lankytoje intensyvioje terapijoje telpa tik 7 vaikai (o įprastame skyriuje tikrai gerokai virš 20...). Ar dėl to, ar dar ir dėl kitų priežasčių sesutės intensyvioje terapijoje yra švelnesnės, draugiškesnės, labiau prisitaikančios prie vaikų. Tai labai palengvina ir mamos darbą šalia ligoniukų. Buvo gražu žiūrėti, kaip intensyvios terapijos skyriaus vedėja beveik keturiomis ropoja (su stetoskopu rankose) paskui  mano berniuką, žaidžiantį traukinuku, tam, kad paklausytų jo kvėpavimo. Įprastame skyriuje visos gydytojos iki šiol tuo tikslu prašydavo, kad vaikas ramiai pasėdėtų. Intensyvios terapijos  skyriuje sesutės baigdamos pamainą ateina atsisveikinti! Intensyvios terapijos skyriuje neleidžia turėti beveik nieko savo: pižamos vaikams, paklotėliai, visi indai, įrankiai, muilas, dezinfekcinis skystis, rankšluosčiai ir tualetinis popierius. Visko tiek, kiek reikia ir kada reikia. Suprantu, kad tai dėl saugumo ir siekiant išvengti naujų infekcijų, bet ar tai neturėtų galioti ir įprastame ligoninės skyriuje?..

Vis dar niekaip nesuprantu, kodėl ligoninėse prie kriauklės nėra muilo ir rankšluosčių, o tualete nėra popieriaus... 

Grįžtant prie visiškos priklausomybės: būdamas ligoninėje tuo pačiu metu ilsiesi ir visuomet turi būti pasiruošęs, nes bet kada gali ateiti sesutė ir pasakyti, kad einam daryti tyrimą, arba eikite pas tą ir tą gydytoją, arba dar kas nors. Tai ypatingai pajaučiau, kai gulėjau suaugusiųjų ligoninėj: močiutei pasakė, kad iš ryto nevalgytų, nes reikės tyrimą daryti, ir ji laukia vos ne iki pietų nevalgiusi, o niekas taip ir neateina. Paskui užeina pasako, kad šiandien jau nebeišėjo patekti... Norisi verkti, nes juk tai ligoninė, kur žmogus patenka, kad pasveiktų, bet nuo vyraujančio požiūrio gali tik dar labiau susirgti. Vis stebėjausi, kaip atgyvenusiai tvarkomi resursai, kad ir tie patys užrašymai tyrimams: juk ligoninėje gulintys eina tada, kai tiesiog paskambina ir sako, kad galit ateiti. O šiais laikais informacinės sistemos taip toli pažengę ir jomis naudotis galima išmokti labai greitai, tad kodėl negalima įvesti XXI a. registracijos ir žmones iš anksto informuoti apie juos laukiančius tyrimus, procedūras, jų laiką ir vietą, kodėl negalima atspausdinti ir pakabinti ant palatos durų, kad primiršę ligoniai patys pažiūrėtų, kas jų laukia šiandien ar rytoj? Kodėl juos reikia laikyti nežinioj? Atsakymas paprastas – taip lengviau kontroliuoti.

Gulėdamas ligoninėje gali būti visiškoje arba dalinėje nežinioje, tai priklauso nuo paties būdo ir aktyvumo. Jei nieko neklausi, tai ir nežinosi, nei kuo sergi, nei kokius vaistus tau leidžia nei kaip sveiksti. Tikriausiai pasitaikys keletas gydytojų, kurie savo iniciatyva papasakos, kas tau ir kuo  jie nusprendė gydyti. O jei aktyviai klausi ir domėsies, tuomet nežinios lygį gali sumažinti ir iki minimumo. Kažkada turėjau diskusiją šiuo klausimu, ir mano kolega manė, kad tai natūralu, kad turi pats domėtis savo sveikata ir t.t. Sutinku su tuo, bet vis tiek manau, kad gydytojas turėtų paaiškinti viską kiekvienam pacientui  apie jo sveikatą ir numatomus gydymo būdus, net jei tas žmogus to ir neklausia. Ne visi žmonės paklausia, ne visi išdrįsta paklausti, kiti mano, kad apsikvailins, nes nesupras, ką jiems sako.  Ir taip tampa tik didelės pavargusios sistemos sraigteliais.     

Šventės ir kiti reikalai

Štai ėmė ir pasibaigė tos šventės. Gimtadieniai, Kūčios, Kalėdos, Naujieji... Nemažai čia jų susirinkę buvo.

Viliui suėjo 6eri! Lapkričio vidurys dar buvo. Išskirtinis šis gimtadienis, nes pirmą kartą jis norėjo pasikviesti draugų ir pasikvietė. Tiesa, aš vis raginau daugiau pasikviesti, bet jis nepasidavė. Ir gerai, - tikrai buvo smagu ir su negausiu būriu. Pirmą kartą švetnėme ne namuose, o žaidimų kambaryje. Labai pasiteisino! Ir labai pasiteisino personažo užsakymas, - visi buvę suaugusieji (ir ypač aš) turėjome šiek tiek laisvų minučių pasiplepėjimams, kol vaikai šėlo su Supermergina ;) 

Didelis jau Vilius labai. Žingeidus, protingas vaikas. Tiek klausimų jis turi! Kartais tikrai jau pavargstu nuo jų :) Ir emocijų daug turi, ir susitvarko su jom įvairiai :) Dar valią stiprią turi ir norus aiškius ir stiprius. Gerai, kovoja už juos, ieško kelių. Mėgsta piešti labai, sako, kad nori kurti namus, kad bus architektu! Širdis dainuoja, kai tai girdžiu. Kad taip imtų ir neužmirštų iki kol mokyklą pabaigs! :)

Kalėdos šiemet neprisileido jokių naujovių, ir buvo šeimyniškos ir ramios, tokios, kaip visada. Su ilga vakariene, su nekantraujančiu dovanų sulaukti Viliumi, su kalėdinių pižamų rytais. Beje, Kalėdų dienos vakarą, jau sėdint ant Viliaus lovos krašto, sužinojau, kad Viliaus tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo... Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet jis nusprendė, kad jau greitai rašys naują laišką Seneliui ir šįkart rašys jis vienas ir niekam nerodys! "Tik kad Senelis žinotų..."  Na, įtikinau jį dar palaukti iki rudens, nes juk ir norai gali pasikeisti, bet netikrumo sėkla jau pasėta. Bet kažkaip nebijau to momento, kai reikės paaiškinti, kad iš tiesų tai mes visi esame tie Kalėdų Seneliai :)

Labai neleidžiant atsikvėpti teko man vėl kibti į tortų kepimą :) Gruodžiui besibaigiant lipdžiau diiidelį medaus tortą, pjoviau jį pusiau (buvo beveik jin ir jan) ir degiau po dvi žvakutes kiekvienam. Šventimas vyko itin namiškai, šeimyniškai ir net be specialiaus garderobo paieškų, - kaip kas sėdėjo , taip ir torto atėjo ragauti :)  Dždiausia Tautvydo ir Karolio švetės atrakcija buvo tų gimtadieninių dūdelių pūtimas. Išmoko abu ir gerą psuvalandį koncertavo džiaugsmu netverdami :) Kad taip mums, suaugusiems, vis dar reikėtų tiek mažai, kad pasijustume laimingi ir patenkinti... Na, bet kitąmet jau organizuosim mažyliams šventę kur nors su didesniu trenksmu :)

Tautvydas su Karoliu jau berniukai visai., Kalba abu daug ir emocingai. Karolis gal kiek aiškiau, o Tautvydas - greitai ir paukščių kalba :) Draugauja su auklyte jie dienomis, vakarais mane "šokdina". Bet ir pažangos šiek tiek padarė - soskių atsisakė ;) Persikėlė pas Vilių į kambarį gyventi, tai dabar miega visi trys kartu, ir žaidžia kartu, vienas stato, kiti griauna... Mašinos ir lego namuose karaliauja. Bet ar galėtų būti kitaip?..

O tada ir Naujieji atėjo, ilgai nelaukę. Kadangi iš vakaro buvau su kolegomis pašventusi, tai šventimo nebenorėjau. Buvo kaip tame posakyje - aš naujųjų nelaukiau, jie patys atėjo ;)

Prieš pora dienų peržiūrėjau savo metinius planus ir pasižadėjimus, tai kažkaip nesmagu paliko... Ne ką labai pavyko įgyvendint, tiesiog gyvenau diena iš dienos. Drauges kelias mačiau, tai galima pusiau užskaityti, bet blogas merdėjo kaip išbadėjęs liūtas per sausrą. Grįžau į darbą (anksčiau nei planuose buvo), bet ar tai miela darbinė veikla, - sunku pasakyti. Na, nebjauri, tas tiesa, bet su meile man darbas niekaip nesisieja :) O du paskutiniai pasižadėjimai tai visai iš kojų verčia! Pastangos viską suderinti buvo ir yra, bet kiek jose proto, racionalumo, o kiek gryno išgyvenimo, tai gal geriau nematuosiu... Augimas vaikuose ir su vaikais vyksta taip lėtai, kad net gėda būtų vadinti tai augimu. Bėda nelaimė, bet stoviu vietoje. Tai ir būtų tas didžiausias pasižadėjimas šiems metams, - padėti mano pipirams augti, skleistis, pažinti, mokytis ir atrasti, ir jų nestabdyti. Reikėtų kur nors didelėmis raidėmis užsirašyti, tikriausiai ir plakatas per visą sieną nepamaišytų :)

Daugiau planų ir pažadų neturiu, nes šiai dienai vis dažniau prisimenu posakį - one thing at a time, arba  - gyventi po vieną dieną. Tuo remdamasi tikriausiai ir gyvensiu šiuos metus. 

Gražių metų visiems, ir optimizmo širdyse, gal ir man kiek nors nuo jūsų nubyrės ;)

Vasarą prisimenant

Sniegui papusčius pievas ir medžius, vasaros nostalgija visai sustiprėjo. O kur dar visokie prieššventiniai asmeninių-šeimyninių kalendorių kitiems metams kūrimai... Tiesiog esu priversta sklaidyti metų nuotraukas ir kaskart sustoti prie vasaros įspūdžių. Reikia pripažinti, kad klaviatūros tarkšėjimo į blogo puslapius irgi žiauriai pasiilgau. O paskutinį įrašą rašiau prieš visus 6 mėnesius (O! Sudie, mano metų sandūros pažadai! :( )
Šią vasarą išpildžiau vieną iš savo senų, gal ir nelabai aiškiai suvoktų, bet tikrai svajonių - pagyventi vasarą prie jūros. Juk dažniausiai vasarą pajūry praleidžiame 5-7 dienas, o aš visuoemt norėjau praleisti kur kas daugiau dienų, kad tie kasdieniai darbeliai įneštų rutinos, kad aplinka taptų labiau sava, beveik namais, kad ėjimas į pajūrį iš desperatiškų pastangų susirinkti kuo daugiau malonumų virstų į tiesiog kasdienį užsiėmimą. Dar žiemą supratau, kad ši vasara ir bus kaip tik ta, kai galiu bandyti pagyventi prie jūros, kad kitos tokiso galimybės gali ir nepasitaikyti. Tad griebiau jautį už ragų ir dar vasarį (ar kovą?) rezervavau namelį Kunigiškėse 3 (!!) savaitėm!
Važiavau aš, visi mano vaikai :) ir visą laikotarpį turėjau rotuojančią pagalbą, - mama, mama irtėtis, sesuo. Vėl gi, ne visada viskas būna tobula, - kol aš vykdžiau atosotgų ir vaikų sveikatinimo bei grūdinimo planą, kai kas likęs Vilniuje dirbo kaip arklys... Gal ir gerai, kad mūsų visų nebuvo, bent jau galėjo žmogus ramiai išsimiegoti :)
Gyvenome nedideliame, bet visai mums tikusiame namelyje:

Kasdien ėjom prie jūros, mirkom vandenį ( ne visi :), kasdien valgėm ledus, kasdien daug vaikščiojom, kasdien knisomės smėlyje ir vakare jį prausėm iš visų galų :), kasdien gaudžiau vaikus lauke (aptvertoj teritorijoj :)), na o paskutinę savaitę - jau ir už vartų ( įsidrąsino vaikinai).

Karolis labai tvarkingai elgėsi prie jūros: kai jau pasiturkšdavo pakankamai, pats ateidavo, sėsdavo į vežimą ir prašydavo užkąsti. Tautvydas tuo tarpu toliau turkšdavosi jūroje :)

Chalatai iš tiesų geras dalykas prie jūros. Bet čia vienas iš tų retų atvejų, kai Tautvydas jį vilkėjo :D

Prie jūros tinka bet koks maistas, geriausiai - agurkai ;)

Tautvydas ieško draugų

Jaunasis fotografas: autoportretas

Žymieji varteliai. Foto - Viliaus. Kai atradau ją fotike, tikrai labai nustebau. Sakyčiau beveik profesionalu...

Kasvakarinės maudynės dušiuke :)

Žaidimų aikštelėje

Karolis po pietų miego, kartais būdavo tikrai karšta

Ledai ledai ledai...

Faktas, kuris man labai patiko: vaikai lauke praleisdavo ištisa dienas, nepriklausomai nuo oro. Nes viduje jiems buvo tiesiog neįdomu! Beje, per tas tris savaites pasitaikė visokio oro, teko ir šalto oro su vėju ir lietum, ir tikrai karšto. Tai dar viena priežastis važiuoti prie jūros ilgesniam laikui. 

Viliaus smėlio statiniai. Pavykdavo tik pabėgėjus gerokai į šoną. Ten tolumoje matosi mūsų kompanijos dalis :)

Dar ledų :)

O kartais prie jūros jau nebenorėjome eiti, tai pležinomės vietoje, prie namelio esančioje pievoje :)

Orams įkaitus kai kas po teritoriją vaikščiojo visai nuogas :)

Karolio auksinės atostogos :)

Atostogos, kai viskas įskaičiuota

Jūros (ir bendrai - gamtos) vaikas

Per tas tris savaites vaikai spėjo pasirgti, pasveikti, įdegti, šimtus kartų išsimaudyti jūroje. Įpusėjus antrai savaitei Viliui jau ir nusibodo, jau norėjo grįžti namo. Bet ištempėm visą numatytą laiką ir išvažiavom vėl lietui lyjant :)  Tiesa, kitąmet galvoju važiuoti kiek trumpesniam laikui - dviem savaitėm, nes trys ir man buvo kiek ilgoka. Bet pirmos savitės tai net nespėjau normaliai patirti. Tad jei tik yra galimybių - dvi savaitės prie jūros - privaloma programa ;)

Alzheimeris, ne kitaip :)

beveik išsiblaškiusio Einšteino
 šukuosena :)

Įsigijau Brainoil. Panašu, kad smegenys visai išdžiuvo. Jau kuris laikas man Vilius kartoja "Mama, tu viską pamiršti!"  Bet šiandien jau norėjosi verkti, iš bejėgiškumo, nes ir vėl pamiršau, vėl nepagalvojau arba pagalvojau per vėlai. Važiavau pasidaryti paso (ATK jau turiu, bet planuoju mini kelionę, tad reikės paso). Visa gerai nusiteikusi sėdėjau laukimo salėje, žvalgiausi į kitus žmones, ir stebėjau, kaip vyriškis duoda darbuotojai pasibaigusio galiojimo pasą. Tada pagalvojau, kad aš tai neturiu ką duoti, na, jokio pasibaigusio galiojimo dokumento neturiu. Ir apskritai jokio dokumento neturiu!! Tai kaip mane priims? Dar pasitikslinau, kad tikrai nepriims, nes BŪTINAI reikia ATK. Na, beviltiška, ne kitaip. Plaukus susitvarkiau, veidą nusipiešiau, apsirengiau padabnai, net auskarus prisiminiau įsiverti, bet kad reikia dokumentą pasiimti tai nepagalvojau. Akivaizdus išdžiuvusių smegenų požymis!

Ir visi tie užmiršimai-išsiblaškymai suėda begales laiko. Ir dar, anksčiau aš niekada tokia nebuvau. Buvau organizuota, viską apgalvojanti iš anksto, susikoncentravusi ir numatanti, prisimindavau begales dalykų, net ir smulkmenų. Ir per ausis dūmai nerūko nuo smegenų apkrovimo. Apskritai buvau planavimo maniakė, ir dabar tokia likau, tik ta atmintis šlubuoja nemenkai... Apskritai tai dabartinė situacija kaip koks antausis :(  

Suprantu, kad tai ilgalaikio normalaus miego neturėjimo pasekmė. Miego valandas sudėjus gal ir išeina normalus skaičius, bet nepertraukiamo miego naktį neturėjau jau visus 1,5 metų. Tai štai jums prašom ir pasekmės. Nežinau, ar tie vitaminai ir smegenų maistas padės, bet bent jau galiu tikėtis ir viltis. Ir teks dar labiau viską užsirašinėti, nors ir taip jau 2 kalendorius turiu ... Mamiškas Alzheimeris,ne kitaip.     

Aišku, yra ir kitas būdas, - tiesiog nesikelti naktį. Kaip manot, kiek naktų mano vaikas (arba abu) verks, kol supras, kad niekas neateis, soskės nepaduos ir arbatėlės gerti neduos?.....  "Šššššš" pasakyti gulėdama lovoj  galėčiau, bet kažin ar gelbėtų. Hmmmm, žiauru būtų, gal vis tik aš dar pakentėsiu naktimis, o dienomis pasikabinsiu ant kaklo užrašinę su rašikliu. Nes didžioji dalis mano gerų ir protingų minčių įgavo savybę išeiti ir nebegrįžti. Ir dar tikriausiai pradėsiu rišti mazgelius, tik kaip prisiminti, kas po tuo mazgeliu slepiasi? :)    

Palaikomoji literatūra :)

Ką tik užverčiau paskutinį puslapį "Multiple blessings. Surviving to Thriving with Twins and Sextuplets". Skaičiau ilgai, vis priešokiais. Tarpe dar spėjau paskaityti ir kitų knygų. Bet šita knyga man buvo kaip kokia palaikomoji literatūra :) Skaityti apie tai,kaip šeima ryžosi gimdyti ir auginti šešetuką jau turėdama 3 metų dvynes, tikrai įdomu. Mamos pasidalinimai atviri ir nuoširdūs, dažniausiai įkvepia, kartais nustebina, kartais sugraudina. Jei auginčiau visų po vieną, gal ne visada suprasčiau jos mintis. Bet dabar (nors du ir nėra šeši) tikrai patirčių ir minčių artumas akivaizdus. Tad kai matai, kad "išgyveno" ji, supranti, kad niekur nedingsi, išgyvensi ir pati :)

Iš tiesų dar buvo labai įdomu skaityti apie šią šeimą, apie jų ypatingos šeimos atsiradimo pradžią. Mat apie juos aš sužinojau iš mamos, kai kažkada prieš kelis metus lankiausi pas ją. Mama parodė man realybės šou apie šią šeimą, ir aš užsikabinau, man labai įdomu buvo stebėti, kaip tėvai susitvarko su aštuoniais mažais vaikais, kokius metodus naudoja disciplinai, auklėjimui, kaip bendrauja tarpusavyje. Tai vat, tas tėvų bendravimas ir buvo toks sakyčiau keistokas. Mama Kate labai jau valdinga ir kiek isteriška moteris. Šiandien jie jau išsiskyrę... Realybės šou kurį laiką rodė ir tai, kaip ji viena tvarkėsi su visais aštuoniais, aišku, jau kiek paaugusiais. O knygoje tėvų santykiai dar labai šilti, artimi, vienas kitą palaikantys, besiaukojantys.  Panašu, kad mamai galvą susuko žinomumas ir didelis populiarumas (vienu metu jie buvo itin populiarūs JAV).  

Kai buvo sunkus laikas, kai trūko pinigų, rankų, šeima laikėsi tvirtai, o kai gyvenimas pagerėjo, vaikai paaugo, atsirado dingsčių nesantarvei. Lengva melstis, kai esi bėdoje, o kai viskas gerai, tai ir nematai reikalo į Dievą gręžtis. O matyt reikėtų... Bent jau padėkoti už praėjusią dieną ;)

Dar vienas šios knygos momentas - tai savanorių vaidmuo šios šeimos gyvenime. Aš vis galvodavau, kaip jie susitvarkė su šešiais mažuliukais kūdikiais, juk gimė neišnešioti. Tai pasirodo, kasdien pas juos ateidavo savanoriai - žmonės iš bendruomenės, tie, kurie galėjo ateiti tą valandą, tam konkrečiam maitinimui, arba keliom valandom. Ir taip kasdien ateidavo nauji ar tie patys žmonės ir namai kasdien buvo pilni beveik nepažįstamų žmonių. O namas tai nelabai didelis. Ir taip kasdien: 6 kūdikiai, 2 trimetės, šniūrai savanorių, tėtis bedarbis ir mama, besistengianti suvaldyti visą tą chaosą. Patikėkite, mane tai labai įkvėpdavo šios knygos pasiskaitymai naujos dienos žygiams ;)           

"Emociškai sveiki dvyniai"

Turiu kokias 6 knygas apie dvynių auginimą, beveik visas esu perskaičiusi. Visos įdomios, naudingos, bet ne viena nebuvo tokia, kad skaityčiau ir norėčiau pasibraukti beveik kiekvieną sakinį :) O šita buvo tokia. 

Joan Friedman "Emotionally healthy twins. A new philosophy for parenting two unique children". 

Jei labai trumpai, tai knyga apie tai, kaip užauginti emociškai sveikus dvynius. Knygą parašė JAV psichoterapeutė dirbanti su dvyniais ar dvynių tėvais, pati esanti viena iš identiškų dvynių bei auginanti dvynius berniukus bei dar 3 vaikus. Visa ši autorės patirtis man labai imponavo, nors užsisakydama šią knygą viso to dar nežinojau ir labai daug iš jos nesitikėjau. Autorė daug rašo apie "dvynių mistinį ryšį" ir atskleidžia, kaip tikėjimas juo gali apsunkinti vaikų gyvenimą, draugystes, tarpusavio santykius. Aš labai pritariu autorės požiūriui į dvynius - tėvai ir kiti žmonės dvynius turi priimti kaip du atskirus vaikus, kurie tiesiog gimė tuo pačiu metu tiems patiems tėvams :)  Ir tai nėra vien patarimai rengti dvynius skirtingai ar parinkti jiems tikrai skirtingus vardus, bet dvynių priėmimas kaip dviejų individualių asmenų gali pareikalauti ir rimtesnių sprendimų bei tėvų vidinių nuostatų ir požiūrio į dvynius ir jų santykius pakeitimo. Kadangi knyga man tikrai patiko, noriu pasidalinti detaliau tuo, ką sužinojau.

>>>

Dvynių mistinis ryšys

Kodėl žmonės tiki, jog dvynius sieja mistinis, ypatingas ryšys? Pati idėja turėti savo dublį, kitą - kuris labai panašus į mane, yra labai patraukianti, nes ji sukelia ilgesį turėti ypatingai artimą, visą gyvenimą lydintį žmogų, kuris pilnai mus supranta. Turėdami tokį partnerį mes jaučiame, jog niekada nesijaustume palikti ar vieniši. Ir žmonės projektuoja, perkelia šį ilgesį į dvynių ryšį ir mato juos besidžiaugiančius idealizuojamu ryšiu. Dvyniai iš tiesų gali būti vienas kito draugas ir geriausias kompanionas visą gyvenimą, ir gali patenkinti nemažai emocinių viens kito poreikių, tačiau negalima iš jų tikėtis telepatinio ryšio galių ar gyvenimo jų susikurtame fantastiškame gyvenime. 

7 dvynių auginimo principai, kurie turėtų pagelbėti tėvams užauginti laimingus, save realizuojančius ir du unikalius asmenis:

1) Galvokite apie savo dvynius kaip apie du unikalius asmenis. Kurkite su dvyniais santykį kaip su dviems atskirais individais, o ne kaip su "dvyniais". Nes jei visuomet jie jums bus "dvyniai", tuomet ir jie savo santykį su pasauliu kurs kaip dvyniais - rinkinys iš dviejų, bet ne kiekvienas atskirai. Pradėkite taip galvoti jau kai laukiatės. Ir stenkitės tai daryti visuomet. Tai sukuria skirtingą požiūrį ir minčių modelį. 

Tai paskaičiusi aš susimąsčiau, kad labai dažnai apie dvynius kalbu sakydama "broliai". Tad ėmiau save kontroliuoti ir stengiuosi dabar įvardinti juos vardais, arba kai kalbu vienam apie kitą, tai stengiuosi sakyti ne "kur brolis?", o "kur Tautvydas ar Karolis" . Prisipažinsiu - tikrai reikia savikontrolės norint išlaikyti tą požiūrį. 

2) Nusiteikite, jog jausite skirtingus jausmus kiekvienam vaikui. Tėvai, turintys daugiau vaikų jaučiasi kalti, jei jų jausmai vaikams ne vienodi. Dvynių tėvai tokios kaltės dažnai jaučia dar daugiau. Tačiau tai, jog jūs jaučiatės skirtingai reaguodami į savo vaikų elgesį ir jų asmenybes tik reiškia, jog jūs priimate juos kaip skirtingas asmenybes. Tai, jog jūs sąmoningai suvokiate savo skirtingus jausmus skirtingiems vaikams, padės jums normalizuoti tuos jausmus ir priimti juos kaip dvynių auginimo faktą. 

3) Suteikite kiekvienam vaikui pastovų išskirtinį laiką su jumis. Vaikams reikalingas toks laikas tam, kad užmegztų tinkamą ryšį su jumis. Pradėkite nuo kūdikystės ir tęskite tiek ilgai, kiek vaikai norės su jumis dviese kur nors eiti ar ką nors veikti ;)  

Pasidalinsiu, kad ir aš tai praktikuoju. Kai mažiukai buvo iki metukų, kažkaip pavykdavo dažniau ištrūkti tai su vienu, tai su kitu. Labai reguliaraus grafiko neturėjau, bet kas savaitę bent kartelis pavykdavo. Kurį laiką buvo štilis šioje srityje, bet dabar ir vėl ėmiausi veiksmų :)  Pakeičiau mažųjų mokyklėlės lankymą - dabar eisime vieną savaitę su vienu iš dvynių, kitą savaitę - su kitu. Dar atitinkamai keliausim į baseiną - tai su vienu, tai su kitu. ( Ir visame šitame grafike reikia dar įterpti išskirtinį Viliaus laiką dviese ir dar labai norėtųsi išskirtinio laiko su savim, bent retkarčiais ;)). 

4) Nesistenkite suteikti "teisingą ir lygią" vaikystę dvyniams. Tėvai dažnai labai stengiasi sukurti lygias ir teisingas sąlygas savo dvyniams, tačiau iš tiesų ką turėtų tėvai padaryti , tai išmokyti vaikus prisitaikyti arba įveikti nelygias ar neteisingas aplinkybes. Išmokimas susidoroti su nevienodomis ir nelygiomis aplinkybėmis yra labai svarbi ir neišvengiama emocinė užduotis vaikams. Kurdami kiek įmanoma lygias ir teisingas sąlygas tėvai daro meškos paslaugą, nes taip kuria dvyniams  melagingą įspūdį apie gyvenimą ir juos pačius. Gyvenimas nėra teisingas, ir dvyniai nėra lygūs. 

5) Nelyginkite dvynių vieno su kitu, kiekvienas iš jų eina savo unikaliu gyvenimo keliu. Dvyniai pradeda gyvenimą tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, bet tai nereiškia, kad jie eina ta pačia kryptimi. Dažnai tėvai mano, kad elgiasi tinkamai, kai išryškina kiekvieno vaiko stipriąją pusę, pvz. Laura yra sportiškoji dvynė, o Lina - moksliukė. Tačiau toks aprašymas yra taip pat lyginimas, etiketė vis tiek prilimpa. Vaikai nori, kad jų tėvai tiesiog žinotų, pažintų, kokie jie (vaikai) yra, o ne kaip jie atrodo lyginant su broliu ar seserim. Kaip dvynių tėvai turime labai pasistengti, kad neskatintume vaikų palyginimo ir etikečių klijavimo siekiant apibūdinti vaikus. Turime gerbti tai, jog vaikai nuolat auga ir keičiasi, ir vystosi jiems būdingu unikaliu būdu. 

Šita dalis labai sunki. Nelyginti. Jei pati kartais ir nelyginu, kaip vieną ar kitą dalyką daro dvyniai, tai kiti žmonės labai linkę klausinėti ir lyginti, - kuris pirmas gimė, kuris pirmas pradėjo vaikščioti, kuriam dantys pirmam pradėjo dygti, ir t.t. O kartais man sunku palyginti :)  Aš pavyzdžiui nežinau, kuris iš jų smarkesnis ar kuris labiau vadovaujantis. Nes abu smarkūs ir abu vadovauja, tik vienas vienaip, kitas kitaip :)  Todėl man tikrai kartais būna lengviau nelyginti, o tiesiog papasakoti apie juos, vienas yra štai toks, o kitas štai va toks! ;)

6) Paskatinkite dvynius užmegzti ir puoselėti savo atskiras draugystes ir interesus. Kaip tėvai turime užtikrinti, kad abu vaikai turi pakankamai galimybių užmegzti ryšius su kitais vaikais, susirasti draugų, vystyti savo interesus atskirai nuo brolio ar sesers dvynio. Tokias galimybes reikia pradėti jau nuo labai ankstyvo amžiaus. 

7) Neleiskite, kad jūsų dvyniai taptų vienas kito nuolatiniu kompanionu ar surogatiniu tėvu. Dvynių tėvams kartais gali būti labai patogu, kad jų dvyniai atrodo natūraliai nori būti tik dviese, leisti laiką kartu ir rūpintis vienas kitu. Ir vienas iš dvynių gali perimti vieno iš tėvų vaidmenį, pasirūpindamas kito emociniais poreikiais. Tačiau kai pernelyg didelis bendrumas atskiria dvynius nuo tėvų ir kitų asmenų, dvyniai neišmoksta bendrauti jų amžių atitinkančiu būdu. Viena iš didesnių grėsmių to, kad dvyniai gali perimti tėvų vaidmenis, yra jog jie suformuoja labai stiprų poreikį išlaikyti emocinę pusiausvyrą, t.y. nei vienas iš dvynių nenori sugadinti to artimo ryšio todėl atsisako, neigia savo jausmus, nesiima atskirų nuo kito dvynio veiklų, bijodamas jį nuliūdinti. Ne broliai/seserys, o tėvai turėtų atlikti tokias funkcijas kaip nedalomo dėmesio skyrimas, vadovavimas ir patarimai, emocinis palaikymas. 

Prisipažinsiu, šitas klausimas man kartais iškyla kasdienybėje. Dažniausiai, kai vienas iš dvynių, griežčiau subartas (kai lenda, kur negalima...) pradeda verkti ir eina ieškoti paguodos, kitas atskuba paglostyti, atneša soskę... Tada žiūriu ir galvoju, kad oi oi , negerai, tai mano darbas - mama turi paguosti, bet kaip paguosi, kai tik prieš kelias sekundes barei... Galvosūkiai, ne kitaip.

O čia mano mažieji dvyniai prie savo pirmųjų gimtadienio tortų su viena žvakute :)

ir štai taip tortas "patinka" Karoliui....

... ir štai va kaip patinka Tautvydui :)

<<<

Bus daugiau.

     

      

eilėraštis apie gėdą

Man ne gėda gerą darbą padaryt kasdien, 
pamaitinti paukštį žiemą, stirnai morką duot.
Būtų gėda, jei meluočiau 
mamai, tėčiui, broliui.
Būtų gėda, jei miegočiau
visą dieną sočiai.
Būtų gėda, jei pavogčiau 
kinder šokoladą,
raudonuočiau kaip burokas 
priešais parduotuvės vadą.
Susigėsčiau, jei išgerčiau 
draugo gėrimą neklausęs,
Atleidimo jo prašyčiau 
akeles žemyn nuleidęs.

Vilius ir mama
2013m. sausio 19d.

Viliuko sodelyje gavom namų darbą - meniškai perteikti ištrauktą emociją/jausmą. Ištraukiau gėdą... Mąstėm mąstėm, kaip čia išsireikšti meniškai, ir ... sukūrėm eilėraštį :)  Manom visai neblogai pavyko. Esu dėkinga Sodeliui, kad stumteli mus į smagias ir prasmingas akimirkas su vaikais. Pats savarankiškai dažnai tiesiog nerastum tam laiko...

13 X 2

Neseniai, ištrūkusi trumpam iš žaislais ir šiaip visokiais daiktais užverstų namų, važiavau pro geležinkelio stotį, ir mačiau merginą su didele kuprine ant pečių, paskui dar vaikiną, kuris tempėsi paskui lagaminą ant ratukų... Jėėėj, kaip nostalgija užpuolė tą minutę! Taaaip pasiilgau kelionių ir labiausiai - to jaudulio, kuris pradeda kirbėti kai sudarinėji daiktų sąrašą ir lydi visą laiką iki pat kelionės pradžios ir dar kurį laiką pajudėjus. Jau geri metai, kai niekur rimtai nepajudu, o ir kiekvienas ilgesnis pajudėjimas lydimas kalno daiktų :)  Na, nenusimenu, ateis TAS laikas. O kol kas mano kelionės labiau vidinės, ir dažnai primena supynes - džiugesys ir juokas, o paskui - zirzalai, ašaros ir vakarinis nuovargis. Nors negalėčiau labai skųstis, per paskutinius mėnesius pavyko ir knygą perskaityt, ir ne apie vaikus :)  Paprastą, moterišką romaną nusigriebiau, ir surijau kaip bandelę su šokoladu :D  Sraigės nežino kad jos sraigės. 

Mano mažiesiems dvynukams jau visi cieli metukai (ir dar mėnuo :)! Jau galiu dalintis patirtim ir patarimais ;)  Labai dažna žmonių reakcija į dvynukus yra "O, kaip jiems smagu kartu!" arba "O, kaip jiems pasisekė, kad jie turi vienas kitą" ir pan. O man vis kažkaip būna sunku atsakyti į šiuos žodžius. Na, nesu aš tokia tikra, kad jiems tikrai smagu kartu :)  Kol buvo mažuliukai, jiems visai buvo vienodai, ar yra čia koks brolis, ar ne. Paskui, kai suprato, kad šalia visuomet yra kitas leliukas, didelio džiaugsmo irgi nerodė... Žinoma, kai pradėjo judėti, tai ir tas buvimas greta tapo įdomesnis. Nors stebėdama juos žaidžiančius labai dažnai pagalvoju, kad kartais jie trukdo vienas kitam. Na, pvz. Tautvydas ramiai apžiūrinėja žaisliuką, varto jį, pagraužia, vėl pavarto, ir staiga atlekia Karolis, stveria žaisliuką iš rankų ir pabėga. O tada numeta jį kur nors. Ir taip kartojasi daugybę kartų per dieną. Ir kur čia smagumas?... 

Lygindama, kaip auginau Vilių ir kaip auginu du mažiukus iš karto, matau, kaip vis dėl to kartais sunku tiems mažiems vaikiukams. Tokiems pypliams iki 2 metukų be galo svarbu sulaukti dėmesio ir atsako greitai, būti šalia mamos, kai tik prireikia, o vat kai du jie tokie patys, tai tenka konkuruoti, pasistumdyt, kuris pirmas ant rankų pateks, o ir pasipliekia jau sėdėdami abu ant kelių. Ir kartais man atrodo, kad labai neteisinga, kad jiems tenka laukti tada, kai būdami po vieną, tikrai nelauktų tiek ilgai. Ir prieraiši tėvystė, kuri man šiaip visai prie širdies, tampa kokia tai iškreipta ir netikra, o kartais ir visai neįmanoma. Todėl visai nesu tikra, kad jiems vien smagu iš to, kad jie du tokie patys maži. Žinoma, jau pažaidžia kartu, ir jiems linksma, kartais juokiasi abu, o aš visai nesuprantu, iš ko :) Bet kaip sakė viena jau suaugusi dvynė - dvyniai auga nuolatinėj konkurencijoj, kasdien ir beveik dėl visko. Tad tėvams tenka nelengva užduotis kaip nors sumažinti tą kasdienės kovos stresą :)

Mūsų vaikinai jau dvi mažos asmenybės, tad nusipelnė būti aprašyti atskirai, o ne kaip du viename :)

Taigi, Tautvydas. 13-os pilnų mėnesių duomenys: 81cm ūgio ir 10,4kg svorio. Tikrai aukštesnis nei vidurkis, ir tikrai prie lieknesnių :) Jis mūsų emocingasis. Jei viskas gerai, tai šypsenėlė veide nuolat. Dar ir padainuoja pats sau. Šiuo metu einamiausia dainelė yra "Japi japi japi" :)  Jei nėra labai jau gerai, tai zyzimas ištisinis ir vedantis aplinkinius iš proto... Dabar dar ir naują priemonę išrado vaikinas - riečiasi kaip balerūnas atgal, daro tiltelį tobulai, krenta atbulas, ir svarbiausia - visai nežiūri kur. Tai labai rimtai svarstome šalmo įsigijimo klausimą. Tautvydas nepalieka ramiai, jei iš jo atimamas daiktas/žaislas. Pranešama garsiai ir nedelsiant. Jei atėmė brolis dvynys, tai bando susigrąžinti, kartais sėkmingai. Šiaip linkęs pakovoti, o to nedarė, kai buvo kokie 7-8mėn :) Iš tiesų jis mūsų jautruolis, - jei tik šiek tiek nugriuvo, jau verkia, jei griežčiau ką pasakiau, jau verkia. Kiek pamenu, tai tikrai šiuo klausimu panašus į Vilių, šis irgi buvo (beje, ir liko) labai jautrus aplinkai ir visiems stimulams.  To vaikiško užsispyrimo Tautvydas turi daug ir spyriojasi dažnai, jei tik kas nors vyksta ne pagal jį. Prieštarauja garsiai :)  Tautvydas puikiai vaikšto, pradėjo tai daryti vėliau nei brolis, jau buvo suėję metukai. Iš tiesų, tai tikriausiai dėl to, jog jis geroookai atsargesnis nei Karolis. iBet dabar vaikšto abu beveik vienodai gerai. O lauke Tautvydui sekasi net geriau , nors ir su dideliais batais ;) Viešose erdvėse ar kur nors kitur ne namuose Tautvydas pakankamai greitai prisitaiko ir gana drąsiai veikia aplinkoje. Lauke, mažylių mokyklėlėje jis drąsiai eina, bando, tyrinėja. Kartais juokais palyginu mažiukus su mumis suaugusiais, t.y. jų tėvais. Ypač puikiai jie atitinka mūsų miego ypatumus :)  Tautvydas miega visai kaip T. (beje ir Vilius), - užmiega sunkokai, ilgai migdosi, miega neramiai, kartais prabunda naktį ir dairosi..., ryte miega labai gerai ir miega ilgai. Iš tiesų tai jis tikriausiai jau galėtų gyventi su vienu dienos miegeliu, bet kadangi jie dviese, tai tenka derintis prie brolio ...  Valgymo ypatumais Tautvydas panašus į mus visus - mes visi mėgstam saldumynus, ir jis mielai kerta užkandžiams sausainius ir kaulija iš manęs kitokių saldėsių :)

O štai brolis dvynys Karolis (jaunesnis visa 1 minute :)) smaližium tikrai nėra, - geriausias desertas jam juoda duona ! Jis pas mus valgytojas - ką duosi tą valgo, tik jogurtą, varškytes ir kitus saldesnius dalykus valgo kraipydamas galvą, taip ir nežinau, ar jam taaaip skanu, ar nelabai skanu, bet vis tiek valgo :)  Karolis, būdamas pilnų 13 mėnesių, svėrė 10,5kg ir buvo 78cm ūgio. Toks labai vidurkinis ;)  Nors šiaip jis man visai nėra įprastas leliukas, visus pirmus metus vis kartodavau, kad jis čiūdnas vaikas :D  Karolis yra darytojas, jis eina, lipa, krausto daiktus (žiauriai greitai ir profesionaliai! :)). Pradėjo vaikščioti pats tada, kai jam reikėjo, be jokios pagalbos ir vedžiojimo už rankytės. Jis toks labai easygoing vaikas: jei atima kas daiktą iš jo, labai nenusimena, pabando susigrąžinti, o jei nepavyksta, tai eina ieškoti kokio kito užsiėmimo. Karolis tvarkingas vaikas, - kai sakau, kad einam valgyt, tai ir eina į virtuvę ir trypčioja prie kėdutės, kad įkelčiau greičiau :) Jei laikas eiti miegoti, tai paguldytas ir užklotas užmiega per kokias 3 min.!  Miega ramiai ir gerai. Gal ne taip ilgai, kaip norėtųsi :)  Jis miego klausimu toks visas į mane - padėjo galvą ir miega, atėjo rytas - jau bunda, o jei pabudo, tai ir keliasi, nelabai mato reikalo gulinėti (vat su Tautvydu tai tikriausiai ir valandą galėtume ramiai pragulinėti nemiegodami). Vaikinai jau abu bando kalbėti, bet gal Karolio kalboje labiau galima rasti panašumų kontekstui, na, pvz.: kai prašo, kad ką paduočiau, tai tiesia rankutę, judina smilium ir sako "Di", suprask - duok :)  Arba mato Katiną ir sako "Kate", dar labai neblogai išeina pasakyti " Okastia?!". Karolio ypatingai išraiškingas veidas, visos būsenos ir jausenos išreiškiamos visais 120 %. Kai pradėjo judėti, Karolis buvo nenusėdintis vietoj, dabar kažkaip atradęs pusiausvyrą tarp judesio ir ramybės, ir moka ramiai pasėdėti, pasiknisti, paardyti daiktus, paplėšyti popierius... Kartais būna panašus į tikrą krapštuką :) Nors namuose jis tas, kuris eina pirmas ir yra drąsus, nepažįstamoj erdvėj ilgokai išlieka santūrus stebėtojas.            

Iš tiesų, gal paprieštarausiu pati sau, bet žiūrėdama į juos dažnai pagalvoju, kad vis tik kaip gerai, kad jie yra kartu, nes būdami tokie skirtingi, jie labai puikiai vienas kitą papildo, ir augdami paskatins (na, gerai, gal kartais ir trukdys... :)) viens kito tobulėjimą, galės keliauti savu, bet brolio dvynio gerokai praturtintu keliu. Labai to tikiuosi ir viliuosi.  

Jau 2013m.

Su Naujais Metais ! Nors berods jau per vėlu sveikinti... Kadangi nesveikinau beveik nieko nei su šv. Kalėdom, nei su Naujais, tai leidžiu sau ir pavėluotai tai daryti.

2012 metai baigėsi. Sunkūs buvo. Pamenu, prieš jiems prasidedant skaičiau kokį tai savo horoskopą, kuris pranašavo, kad man metai bus ypatingai darbingi - tiesiog turėsiu nulenkti galvą ir per daug nepurkštaudama dirbti. Tiesiog dirbti. Taip ir buvo! Dirbau, nuo pat sausio 1d. iki gruodžio 31d. 

Sausį - mėginau susigaudyti naujame savo gyvenimo vaidmenyje ir žongliruoti staiga pagausėjusiais gyvenimo sričių kamuoliukais; ž i a u r i a i  blūdijau nuo neišsimiegojimo :)

Vasarį - apsipratus su nauja gyvenimo rutina ieškojau auklytės ir radau nuostabią moterį, kuri praskaidrino mano gyvenimą visus pavasario mėnesius

Kovą - judėjom ir judėjom: pas gydytojus, į masažus, ir vėl pas gydytojus ir vėl į masažus :)   

Balandį - džiaugiausi sulaukusi pavasario

Gegužę - beveik įsidarbinau vaikų baseine :D, - eidavau tris kartus per savaitę ir vis su kitu vaiku ;)

Birželį - džiūgavau sulaukus vasaros ir verkiau atsisveikindama su nuostabiąja auklyte

Liepą - tiesiog vasarojau mieste

Rugpjūtį - atostogavau išsijuosus su visa pabiručių palyda pas senelius ir prie lietuviškos jūros  

Rugsėjį - super greitai pakeičiau Viliuko darželį ir susiradau naują auklytę; intesyviai svajojau apie savo namą...

Spalį - gyvenau rudeninio miesto ritmu, svajones palikau ramybėje; ir pakeičiau auklytę, aha - dar kartą ;)

Lapkritį - sulaukiau pirmųjų mažų kojyčių žingsnių (vienos poros ir dvejų :)), ir švenčiau jau 5 -us mamystės metus

Gruodį - sirgom, visi, aš, visi vaikai, net katinas... Šventėm žiemines šventes pas senelius. Ir dar šventėm dukart po 1 metą :D

13 - man  gana sėkmingas skaičius. Pamenu, į universitetą stojant vieną egzaminą laikėm tryliktoj auditorijoj ir mūsų buvo trylika stojančiųjų, beje  įstojau tryliktu numeriu :)  Jei neklystu, tai magistro darbą gyniausi irgi tryliktą dieną :) Labai tikiuosi, kad 2013 metai bus sėkmingi. Kad bus geresni nei praėję. Kad suteiks stiprybės ir išminties apsispręsti dėl svarbių gyvenimo klausimų, kad suteiks galimybę pasirinkti mielą darbinę veiklą, tiesiog kad žvaigždės ir Likimas susidėlios sėkmingiau. Šie metai kaip ir mano metai: esu gimus Gyvatės metai, šiemet pereinu į kitą 12 metų ciklą. Tyliai viliuosi, kad jie atneš teigiamų pasikeitimų, ir kaupiu tam ryžtą ;)

Tradiciškai žmonės ką nors planuoja pradėdami metus. Aš visada tai darau. Gavau dovanų Beatos kalendorių-knygą, kur yra TIEK daug vietos planams, svajonėms ir idėjoms, kad negaliu atsidžiaugti ja :) 

Noriu, kad mano 2013 būtų tokie:

- su iš naujo susigrąžintais draugais, gal labiau draugėmis ;), - būtinai turiu atgaivinti visus apleistus ryšius :( Nes vis labiau ir labiau jaučiuosi izoliavusis nuo draugystės reiškinio;

-  su miela darbine veikla. Nors ir neplanuoju dar grįžti į darbą pilnai dienai, bet labai atidžiai žvalgausi, kad nepražiopsočiau  t o s  progos; 

- su atgavintu mano blogu ir dažnu pasidalijimu jame apie gyvenimą tarp vaikų :D

- su nuolatinėm pastangom protingai derinti ir skirstyti laiką vaikam, darbam, namam, šeimai ir ... sau;

- su nepaliaujamu mokymųsi auginti, auklėti ir tiesiog būti su vaikais, ir su nuoširdžiausiu pažadu - neberėkti ant vaikų! (gėda...)

Sėkmingų Jums visiems gyvatės metų! 

Penki!

Prieš penkis metus lapkričio 14 dienos vėlų vakarą į pasaulį atėjo mažas berniukas. Jau atėjo su charakteriu, ne visai taip, kaip planavome mes, atėjo taip, kaip norėjosi jam :) Ir taip su tuo stipriu charakteriu keliauja savo keliu, jau penki metai . O mes turime laimę ir garbę  keliauti drauge su juo, padėti jam pamatyti, išmokti, atskleisti pasaulį ir jį patį, padėti patirti ir suprasti. 

Vilius jau toks didelis! Ištįsęs toks berniukas, gerooookai lieknesnis nei prieš metus , kur jau ten prieš dvejus :)  Jis aktyvus, energingas, turi savo stiprią nuomonę, kurią stengiasi ginti visom keturiom. Jis neklauso mamos vien dėl to, kad ji mama, jis klauso jos todėl, kad ji sugeba įrodyti argumentais savo teiginį. O jeigu nesugeba, tai ir neklauso :)  Na, dar galime bandyti susitarti tam kartui. Aišku, taisyklių kartais tenka ir jam laikytis, net jei ir labai nenori. Vilius labai jautrus, ir vis dar dažnai apsiverkia, kai kas nepavyksta ar kai negauna to, ko nori. Vilius daug kalba, daug mąsto ir stengiasi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta šiame gyvenime. Kai kurie jo pamąstymai būna tokie netikėti ir gražūs. Štai per gimtadienio šventę, prieš užpūsdamas žvakutes jis tarė: "Noriu pasakyti. (Patylėjo sekundę ir ) Ačiū už dovanas." Nu nerealu, nei kas jį mokė, nei ką... Tas sąmoningumas kartais tikrai nuginkluoja. 

Viliui labai svarbi šeima. Geriausias laikas jam laikas su mama, tėčiu, broliais (su jais - ne visada :)), su močiute, seneliu ir teta Inga. Dar ir šitam, jau 5ajam, gimtadieniui jis nekvietė draugų, tik savo šeimyną. Kitą dieną vieną draugą pasikvietė, bet tai jau buvo toks dviejų berniukų linksmas pasibuvimas, ne gimtadienio šventimas. 

Savo mažuosius brolius Vilius labai myli. Ir vis dar mokosi tai parodyti, vis dar mokosi su jais žaisti, kad nenuskriaustų ir neįskaudintų. Kartais nenori jų šalia, bet manau, tai natūralu. Iš tiesų, tai neprašytas stengiasi nuraminti jei verkia, atneša žaislą, soskę... Man taip gražu klausytis, kai jis bando nuraminti zirziantį ir verkiantį brolį. Ir kaip jam smagu , kai pavyksta! Ir jis šventai įsitikinęs, kad kai būna  namuose, jis visada man padeda :)  Padeda vien jau savo buvimu ;)

Vilius moka skaičiuoti, pažįsta raides, bando po truputį jas jungti į žodžius, bet skaityti dar neskaito. Bet kadangi aš nesu iš tų, kurios siekia, kad vaikas žūtbūt turi jau skaityti , kai jam sueina 5, tai tiesiog leidžiu jam sava eiga atrasti skaitymo džiaugsmą. 

Jau esu rašiusi, kad Vilius yra mano didysis mokytojas, ir kol kas situacija nepasikeitė, - jis vis dar  mane mokina kantrybės, atidumo, išklausymo, susilaikymo ir mąstyti mąstyti mąstyti prieš darant ir sakant, dar mokina atsiprašyti ir atleisti, ir mokina jis kasdien :)   Pačių gražiausių tau šeštųjų metų, sūnau!           

2+3(+1). Aštuntas ir devintas mėnesiai. Jūra, smėlis, naujovės ir svajonės

Neseniai pastebėjau, kad vis mažiau lieka manęs. Visus savo reikalus vis nustumiu į "paskui" ir "vėliau" laiką (kuris, žinia, gali ir visai neateiti), dažniausiai savaime, automatiškai, bet būna - ir su mažu liūdesiu širdy :) Vaida kaip taip labai sumažėjo, o Mama užaugo iki lubų ir sienas beveik jau stumdo :D Bet negaliu skųstis. Sekasi visai gerai! Net ir nenoriu skųstis :D, ko gal kažkas tikėtųsi iš dvynukų, trijų berniukų ir t.t. mamos...

O rugpjūtis buvo nuostabus! Tikriausiai, jau seniai bebuvo toks turtingas mėnuo!!! Buvom prie jūros, visiem patiko ;) Grįžom namo ir ten pradėjom svajoti apie naujus namus (-ą)... Hmm, mes vis dar svajojam, jau beveik du mėnesiai kaip svajoti nenustojam, gal į gera tai? :)

Mažieji broliai iš sėdinčių kleckų tapo šliaužiančiais partizanais :D Karolis, tiesą sakant, jau perėjo į kitą stadiją - jau ropoja, visur, kur tik gali įsikibti, stojasi ir pasileidžia viena ranka :D  Bando po truputį slinkti pasilaikydamas, taip šonu šonu. Ir jau atrado, kad pavargus stovėti galima atsitūpti ir galiausiai atsisėsti :)  Dabar šį atradimą verčia įgūdžiu. Tautvydas šliaužia lyg plauktų, pasiekia visas vietas, kurias jam reikia, kelia šikniuką ir treniruojasi ropojimui ;) Šiaip tai mėgsta varinėti po namus abu kartu - Karolis pirmas, nes vikresnis, o Tautvydas ištikimai iš paskos. Pasižiūri vienas kitas, palaukia viens kito, paspygauja ir toliau tyrinėja neatrastus plotus :)  Oi, linksma dabar su jais. Net apsauginę tvorelę-maniežą įsigijom, retkarčiais uždarysim kaip beždžioniukus :)  

Broliai dabar artėja jau link 10 kg, kiekvienas sveria po 9 su trupučiu: Karolis - 9,4kg, Tautvydas - 9,3kg. Ūgio, sakė, abu vienodo - 74cm, bet mano akis kažkaip kitaip mato, - man Tautvydas atrodo ilgesnis, ir rūbai jam kažkaip labiau mažesni nei Karoliui...  O gal jo tik rankos ir kojos ilgesnės? :)   Iš tiesų, kažkaip net pačiai keista, bet su šiais dviem man beveik visai vis vien kiek jie sveria ir koks tas ūgis. Na, jei lyginti su tuo, kaip rūpėdavo auginant pirmagimį. Rūpi tik iš smalsumo ir dar iš praktinių sumetimų - ar jau ieškoti naujų rūbų, ar dar bandyti sutalpinti į esamus :D  O šiaip juk užaugs vis tiek, ar 1 ar 5 cm per mėnesį priaugę, atsistos ir pradės vaikščiot, bėgiot, dėliones dėliot, čiauškėt, kalbėt ir atsikalbinėt...... (čia man kartais užeina sentimentų "kaip-greitai-bėga-laikas-ir-kaip-greitai-auga-vaikai" bangos ).

O pati didžiausia naujiena per tuos du mėnesius - Vilius pakeitė darželį!! Po beveik 2,5 metų lankyto Šilagėlės darželio išėjo Viliukas į Vaikystės sodą. Jau senai norėjau jį ten leisti, bet vis kažko delsiau, skaičiavau pinigus, atstumus nuo namų ir t.t. O vieną dieną tiesiog susivokiau, kad nieko nereikia laukti, o tiesiog imti ir pakeisti. Na, dar ir kai kurios aplinkybės prisidėjo prie sprendimo priėmimo. Tad nuo rugsėjo 1 d. Vilius keliauja į naują darželį, ir , panašu, kad viskas ten jam labai gerai :) Adaptacija įvyko super-duper greitai - manęs reikėjo 1 dieną, o rytinis liūdesys ir grauduliukai lankė kokius 2-3 kartus. Kol kas tik džiaugiuosi šiuo sprendimu ;)     

Tiesa, turime auklę. Šita jau trečia (beveik ketvirta,jei skaičiuoti ir tą, su kuria buvo sutarta, bet neatėjo...). Na, savotiška moteriškė... Bet man tinka. Nors ji žiauriai visko bijo, ir nors kartais į vaikų elgesį reaguoja pernelyg isteriškai ( mano akimis), ir nors buvo pakėlus balsą prieš Vilių (nesvarbu, kad jis išvedė ir kantrybės ir kad aš tą balsą pakeliu n kartų per dieną :)), ir nors ji gali ateiti tik kas antrą dieną (o tai reiškia, kad kartais man išpuola rytų, kai tenka Vilių vesti į daržą su abiejų mažių palyda, uch...), ir nors ji vis dar nesutinka pasilikti viena su abiem (nes labai bijo!!!),  ir nors norėčiau visai kitokios auklės, bet tegu būna šita, jau nebenoriu nieko ieškoti. O gal greitai ir iš viso nebereikės jokios auklės... Arba gal užeis ūpas susirast naują...  

O aš? Vaida ar Mama? Vaida... O Vaida tyliai tyliai trumpomis ramybės minutėmis pasvajoja apie veiklą, kad smegenys pradėtų dirbti, gal apie naują darbą.... Ne ne ne, ne dabar, bet gal kitą vasarą? Ar vėlyvą pavasarį?.... Apie tokį, kad būtų galima suderinti ir mamystę(x 3)... Nežinau, ar tokių būna, bet gi aš kol kas tik svajoju :D  Dar Vaidos laukia dulkėtos knygos lentynose, filmų eilės ir kokia viena kita rūbų parduotuvė ;)    Tikriausiai palauks dar iki kito mėnesio.

trys broliai :D

Karolis prie jūros, pas senelį glėby ;)

Vilius prie savo smėlio pilių

smėlis smėėėėėėlis...

Tautvydėlis

naujasis Metallicos fanas :)

Vilius su Sodelio vaikais

gavom siuntinį - vaikas, jau paaugintas ir iš karto su pižama :D

čia fotkinau, kad matytųsi, kokie jie nepanašūs :D

nors ir tamsu, bet matosi, kaip smagu vaikui stovėti :)

 jau galiu šliaužti