KASDIEN KARTU. Gramatika

Šiandien pastebėjau, kad Vilius bando derinti linksnius ir vartoti reikiamą veiksmažodžio laiką. Na, pavyzdžiui, vakare ruošiamės miegui, jis sako "Miegsiu ovoj" (miegosiu lovoj).
Arba kita situacija: Tomas geria pieną, Vilius sako "Tete gejia pieną" , - galininko linksnis :)
Ir dar su kažkuriuo žodžiu teisingai pavartojo daugiskaitą, jau nepamenu, kas per žodis.

Vėlinių tema

Pastaruoju metu vis paskaitinėju Bruno Ferrero trumpus pasakojimus sielai ("Kartais užtenka vieno saulės spindulio", "40 pasakojimų iš dykumos"). Yra neblogų pasakojimų, visai paprastų, apie tai, ką visi žinome, bet tiesiog esame senų seniausiai kasdienybėje pamiršę...

Vienas iš jų, tinkantis Vėlinių nuotaikai.

Karaliaus rūmuose gyveno juokdarys ir ištisas dienas linksmino valdovą. Sykį karalius ištiesė savo skpetrą jam ir tarė: "Turėk jį tol, kol nerasi kvailesnio už save: tada agalėsi skeptrą perduoti jam."

Praėjus vieneriems metams karalius sunkiai susirgo. Jausdamas artėjančią mirtį, pasikvietė juokdarį, kurį nuoširdžiai mylėjo, ir pasakė: "Iškeliauju tolimon kelionėn."

"Kada grįši? Po mėnesio?"

"Ne, negrįšiu niekada."

"Ar gerai pasiruošei tolimam keliui?" - paklausė juokdarys.

"Nesiruošiau visai!" - pasigirdo liūdnas atsakas.

"Išvyksti visam laikui ir nesi pasiruošęs? - nustebo juokdarys. - Štai, imk šį skeptrą: pagaliau radau kvailesnį už save!"

KASDIEN KARTU. Raidė "O"

Šiandien jau sutemus važiavom pro prekybos centrą "Ogmina". Užrašas žibėjo ryškiom raudonom raidėm. Vilius staiga sušuko: "O, jaidė paka!" (o, raidė baranka!) :))))

KASDIEN KARTU. "Gažu"

Vilius turi savo nuomonę, sakyčiau, beveik apie viską :) Dabar jau kuris laikas jis kritiškai įvertina aplinką: daiktus, rūbus, žaislus. Sako "gažu" arba "agažu" (gražu arba ne). Pavyzdžiui, apsirengiau džinsinį sarafaną, ateinu į kambarį, kur žaidžia Vilius, nieko visai nesakau ir neklausiu, jis pakelia akis, pažiūri ir sako "agažu"! Suprask, netinka tas sarafanas tau, bet aš jam atsakiau, kad man visai nieko ir aš būsiu su juo :))

Kitą dieną apsirengiau ilgą sijoną, pažiūrėjo ir įvertino "agažu". O tėčio nauji batai patiko - "gažu" :)

Juokingiausia, kai Vilių rengiu: kai noriu uždėti kepurę, tai prašau, kad atsisuktų į mane veidu, o jis atsisuka ir sako "gažuuu..." ir su tokia patenkinta veido išraiška (suprask, gražiai atrodau, ar ne? :).

Stiklinėj lentynoj sudėtos Tomo kolekcinės Formulės-1, Viliui jos be gaaaaaalo rūpi, bet neleidžiam imti, tik pažiūrėti per stiklą. Vieną dieną, jis vėl stovėjo prie formulių prašydamas, kad duočiau. Paaiškinau, kad yra daiktų, kuriais tiesiog grožimės, na, nežaidžiam su jais, neimam į rankas. Paklausė paklausė, o po kurio laiko rodo į formules ir sako "gažu!" :))

Dizaineris, ne kitaip :))

KASDIEN KARTU. Noriu - nenoriu

Pora dienų nerašiau, nebuvo ūpo... Tikriausiai kaip kad ir Viliui būna - noriu nenoriu periodas :)

Dabar kasdien taip, ir po daugybę kartų. Klausiu:"Nori blynų?", sako "Nenoju". Įsidedu sau silkės į lėkšę ir valgau, o jis - "Nojiu bynų!". Prieš mintę, kai klausiau, nenorėjo, o dabar jau nori, ir nori, kad tie blynai jau būtų čia - jo lėkšėj! Oi :) Tada einu kepti blynų, ir užkalbinėju dantis Viliui, kad nesitrintų aplink kojas zyzdamas "nojiu bynų, nojiu bynų...". Tiesa, ką daryt, kad vaikas nustotų zyst? Nekreipt dėmesio? Stengiuosi, bet po kurio laiko užknisa...

Vieną popietę, po pietų miego, klausiu "Einam pasivaikščioti?", sako "Nenoju". Hmm, sėdžiu, laukiu keletą minučių, nes Vilius labai įsijautęs žaidžia, gal po 10-15min. jau norės. Vėl klausiu, - nenori. Tai tą vakarą ir nėjom į lauką :)

Trečiadieniais einam į šokius. Kviečiu Vilių rengtis, nes greit reiks išeiti. Jis "nenojiu!". Šįkart jau kalbinu visaip ir vis tiek rengiu. Jis rengiasi, bet kurį laiką dar vis primena, kad "nenojiu sokti". O kai jau ateinam į šokių namus, pamato salę ir jau "Noju sokti" :) Panašiai ir su baseinu buvo. Tiesą sakant, didžiai nustebau, kai vaikas atsakė "nenoju" į baseiną, nes šiaip jam vanduo-dievas. Vis tiek ėjom, ir pakeliui užsinojėjo.

O dar išmoko gražiai prašyti, sako "Nojiu, ibi ibi" (noriu, labai labai). Kartais naktį manęs taip pieno prašo: "nojiu pieno, ibi ibi", ir juokas ima, ir miego norisi, "ibi ibi" :)

KASDIEN KARTU. Pedantas II.

Tęsiant Viliaus pedantiško švarumo poreikį, verta paminėti, kaip šiandien važiavom mašina į mokyklėlę, o jis beveik visą kelią zirzė, kad jo batas purvinas! Iš tiesų, tai batuko nosytė buvo šiek tiek papurvinta žemėm, tai jam labai nepatiko :) Iš pradžių bandžiau aiškinti, kad dabar ruduo, šlapia, purvina, ir batai dažnai bus purvini, - nepadėjo. Tada padaviau popierinę nosinę, kad nusivalytų pats, nes aš vairavau. Šveitė ir blizgino beveik iki kol atvažiavom į vietą :))))

Toliau. Pirmasis užsiėmimas-dailė. Davė dažų, teptukų. Vilius šiek tiek išsiterliojo pirštus dažais ir puolė juos valyti... į mane! Paskui lipdė iš plastelino, tai prilipo prie nagučių šiek tiek, - baisiai siuto...

Ir juokas ima, ir nervina tas jo neišpasakytas švarumas.

KASDIEN KARTU. "Pažėk"

Vakar vakare Vilius žaidžia, ateina pas mane ir sako "Pažėk!", ir tempia už rankos į kitą kambarį. Oho, galvoju, išmoko ir šitą žodį, beje, labai gerą :)

Ateinu, o ten ant sofos guli pliušinis briedis, užklotas iki ragų galiukų Viliaus vilnoniu apklotėliu :) Pats paguldė ir užklojo! Turime net du briedžius (abu iš Norvegijos, kadangi aš "sergu" šia šalim), tad suguldėm juos abu šalia, prieš tai Vilius liepė nurengti megztuką vienam iš jų, ir užklojom apklotėliu. Pirmieji žingsniai rūpinantis kitais :)

KASDIEN KARTU. Pedantas

Vilius darosi tikras pedantas :) Jei sušlampa ar kur įkiša rankas, tuoj susiraukia ir šaukia "šapia", reikia nedelsiant nuvalyti. Jei sušlampa jo mylimos mašinytės, jas tuojau pat atneša nuvalyti. Jei prilimpa koks plaukas, atneša man sakydamas "kaka" :)

Kai žaidžia mašinomis ant sofos ar lovos krašto, apklote neturi būti nei raukšlytės, kitaip trukdo važiuoti mašinoms :) Kai jau taip nutinka (o nutinka gana dažnai), šaukia garsiai "Mama, ataisyti!!!" (pataisyti).

Į balas ankčiau bandydavo lipti iš smalsumo. Šiaip kažkaip labai įnirtingai nedraudžiu, nebent būnam ką tik išėję į lauką ir einame kur nors su tikslu (kad nereiktų grįžti, keisti batų ir vėluoti). Bet nepaisant to, Vilius dabar jeigu eina ne su guminiais batais, į balas nelipa, apeina. Maža to, dar ir mane saugo, kad neįlipčiau, sako "Sargiai sargiai, mama, bada!" (Atsargiai, mama, bala).

Šiandien ėjom šaligatviu, kai kur telkšo nedidelės balos. Vilius šiek tiek sušlapo savo vieną batuką. Baisiai susiraukė, - "Šapia!". Nuraminau, kad nieko tokio, ruduo, dažnai lyja, šlapia, tad batai dažnai būna šlapi. Bet nepadėjo :) Stovėjo susiraukęs, kol sumąstė, kad gali nuvalyti batuko šlapią nosytę pirštine :) Tada jau buvo gerai, ėjome toliau.

KASDIEN KARTU. Kalbamės

Vakar bandžiau Vilių pamokyti sakyti jo vardą. Iš pradžių, kai paklausiau, koks jo vardas, atsakė, kad "ten" ir parodė į krūtinę, - kažkas panašaus, kai sakome "aš" ir rodome ranka į save :) Tuomet pasakiau, kad jo vardas Vilius ir t.t. Kai vėl paklausiau "Ką sakysi, kai tavęs kas nors paklaus, koks tavo vardas?", jis kiek pagalvojęs atsakė: "Maža lialia"!

Šiandien vėl kalbėjomės apie vardus. Tėčio vardą žino - Toma :) Savo vardo vis dar nesako, vis dar rodo į save ir sako "ten", o kai paklausiau, koks mamos vardas, nukreipė kalbą - ėmė kalbėti apie savo mašinas :))

KASDIEN KARTU. Pirmasis driblingas !

Trečia diena, kaip viešime pas senelius. Vakar buvom Anykščiuose, lankėm Puntuko akmenį ir smagią mugę Anykščių centrinėj aikštėj. Parašysiu vėliau, kai foto sutvarkysiu :)
O šiandien čia lyja. Bet Vilius vis tiek ištempė mane, senelį ir pusbrolį į lauką. Žaidėm su kaimuoliais, kažką tarp krepšinio ir futbolo. Pusbrolis Lukas jau tikrai neblogas krepšinio žaidėjas, tad netruko pastebėti, jog Vilius bežaisdamas kamuoliu atliko savo pirmąjį driblingą (kai žaidėjas besivarydamas kamuolį jį permeta tarp kojų)! Turėsim dar vieną krepšininką, gal :)

KASDIEN KARTU. Metinės :)

Šiandien lygiai metai kai Vilius pradėjo vaikščioti, pats, ant dviejų kojų :) Prabėgus metams jis jau bėgioja kaip vėjas, šokinėja, lipa laiptais, visaip vartosi ir karstosi (dažniausiai ant manęs...), spardo kamuolį, puikiausiai viena ranka mėto kamuolį į krepšį tiek iš stovimos, tiek iš sėdimos ar net gulimos padėties :) Ir kas įdomiausia - vis dar mėgsta paropoti keturiomis :)

Prieraiši tėvystė 6: apie pyktį

Išties, labai seniai jau rašiau apie prieraišią tėvystę ir šios teorijos rekomendacijas auklėjant vaikus. Sears'ų knygą vis paksaitinėju, kartais tiesiog ieškodama gerų minčių, kartais ir užsirašydama, - kad galėčiau pasidalinti su Jumis.

Šį kartą - apie pyktį. Atvirai sakant, man pačiai labai svarbi ir aktuali tema, - pasirodo, nėra taip paprasta ir lengva susitvardyti, sulaikyti besiveržiantį pyktį, nusivylimą, visas tas emocijas, kurios kartais tiesiog užpuola iš pasalų. Tad šią dalį skaičiau itin atidžiai, jautriai, tiesiog siurbdama kiekvieną pastraipą ir ieškodama patarimų sau. Tikiuosi, kad ir jums bus naudinga, vienaip ar kitaip, praktiškai ar teoriškai. Savo pamąstymus ar pastabas įrašiau kitos spalvos tekstu.

***

Pyktis gali būti naudingas/ The good behaviour book by W.Sears and M.Sears

Pyktis yra normali emocija. Bet kuris, turintis gyvą širdį, gali supykti. Kūdikiai išreiškia pyktį. Tik pradėjęs vaikščioti pyplys pyksta, kai dažnai krenta. Dvimetis įsiunta, kai iš jo atima tyrinėjamą krištolinę vazą. Keturmetis jums gali trenkti, nes nepirksite saldainių ir t.t., ir kt. Vaikai labiau linkę pykti tuomet, kai pereina vystymosi etapus, sakykime, yra "ant ribos" :) Tuomet jų norai viršija jų galimybes ir frustacija ima viršų. Tai nėra blogai. Tai motyvuoja vaiką bandyti dar kartą.

Kai kurie vaikai lengviau susierzina ir supyksta. Didesnių poreikių kūdikiai greitai tampa užsispyrusiais vaikais - turi stiprius poreikius ir intensyvias emocijas, kurios parodo jų poreikius tėvams. Tokie kūdikiai protestuoja, kai juos nuleidžia nuo rankų, kai tuo tarpu ramesni kūdikiai, gali ir nereikalauti grąžinti juos ant rankų, nors nešiojimas yra vienodai svarbus bet kokio temperamento kūdikiams. (Maniškis, manyčiau, yra iš tokių emocingesnių vaikučių, nes apie jo poreikius sužinome iš karto jiems atsiradus, o jei nereaguojam tuojau pat, primenama gerokai garsiau :)

Kaip tėvų pyktis veikia tėvystę ir auklėjimą

Netinkamai reiškiamas pyktis užkerta kelią jūsų gebėjimams būti tinkamu tėvu/motina. Jei pyktis jus užvaldo, kai kūdikis daug verkia, kai nemiega, ar kai vaikas įninka į neleistinus dalykus ar kitaip "užvaldo jūsų gyvenimą", o jūs jaučiate jog rizikuojate sužaloti savo vaiką psichologiškai ar fiziškai, atminkite, jog vaikas pajaus jūsų pyktį ir pritaikys jį sau, t.y. jis sugers visas jūsų emocijas. Be to, jūsų pyktis gali iššaukti smurtą: vaiko purtymą ar mušimą. Jei taip nutinka jums, turite ieškoti profesionalios pagalbos! (Vis mąstau, kiek tėvų, net suvokdami savo bėdą, iš tiesų eitų ieškoti psichologų pagalbos?...)

Netinkamai išreiškiamas pyktis užkerta kelią gebėjimui tinkamai auklėti. Kuo labiau netikęs vaiko poelgis, tuo labiau jums reikia išlaikyti ramybę ir aiškų protą, kad galėtumėte įvertinti galimybes, kaip tinkamai elgtis šioje situacijoje. Jūsų neapgalvota pykčio išraiška gali tik dar pabloginti situaciją. Pavyzdys: jūsų vaikas ištepė pomidorų padažu šunį; nuo šuns jo prisitaškė ir po kambario grindis; jeigu jūs, pasidavęs pykčiui, imsite šaukti ir dar grūmoti, šuo išsigandęs bėgs į šoną ir dar labiau priterš kambarius, vaikas išsigandęs pabėgs į kitą kambarį ir jūs liksite vienas, ir pačiam reiks viską sutvarkyti - ir netvarką, ir išprausti šunį, ir atstatyti santykius su vaiku. O galėtumėt pasirinkti ramų reagavimą - tuomet eiti kartu su vaiku prausti šuns, valyti grindų, taip vaikas patirs savo netinkamo elgesio pasekmes. Jei pasitelksite blaivų protą, ir nuostabu - jei šiek tiek jumoro, jūsų vaikas mokysis, kaip elgtis krizinėj/ sudėtingoj situacijoj.

Netinkamai reiškiamas pyktis užaugina sienas tarp tėvų ir vaikų. Pykčio atviras parodymas gąsdina vaikus ir verčia gintis. Jie arba pasislėps už kaukės, arba užaugs patys būdami piktais žmonėmis.

! Svarbu išmokti ramiai pasakyti "Aš supykstu, kai tu ...". Svarbu, kad vaikai ir tėvai žinotų, kas sukelia pyktį kitiems šeimos nariams. Tačiau visiškai nebūtina užversti to pykčio bangos ant vaikų.

Mažus vaikus baugina didelio, pikto, neprognozuojamo tėčio ar įsiutusios mamos vaizdas. Jie bijo, jog tėvai nustos juos mylėti, užgaus ar paliks. Suaugusieji turi būti atsakingi už savikontrolę, ir negalime primesti atsakomybės už mūsų pyktį vaikams. Tai suteikia netinkamus pagrindus vaiko augimui.

Mes turime išmokti, kad nieko blogo yra pykti. Blogas dalykas yra tai, ką mes darome su pykčiu, kaip jį išreiškiame. Išlikti ramiu esant bet kokiems jausmams yra emocinės brandos požymis. Jūsų vaikas išmoks kaip valdyti pyktį stebėdamas jus, ir lygiai taip pat stebėdamas jus išmoks netinkamai jį reikšti.

Lyrinis nukrypimas, bet reikalingas šioje vietoje. Daugybė suaugusiųjų praleidžia daug laiko išbandydami įvairias filosofijas, religijas, savipagalbos knygas ir grupes, terapijas, arba jie pasuka į narkotikų ar kitų priklausomybių kelią, ieškodami vidinės ramybės, kurios dažnas niekada ir nebuvo pajutęs, kol augo. Jie gali jos nerasti, nes nėra tikri, ko ieško. Prieraišūs vaikai, kurie užaugo su vidine ramybe ir pasitikėjimu, žino, kas tai yra. Jei gyvenimo kely jie ją praranda, jie geba ją susigrąžinti, nes žino, kas tai, jie pažįsta tą vidinės ramybės jausmą. Jie turi emocinių gebėjimų surasti tą vidinę ramybę, sukurti ją savyje ir būti atviriems kitiesm dvasiniams potyriams.

Taigi pagalba vaiko pykčiui:

1) padėkite vaikui pajusti vidinę ramybę, auginkite prieraišiai.

2) neleiskite užgniaužti pykčio, skatinkite vaiką pažinti savo pyktį jau nuo mažens. Atidžiai klausykite, kaip vaikas kalba apie jausmus. Manyčiau, labai pasitarnauti padedant vaikams reikšti jausmus galėtų piešimas, duokime vaikams piešti!

Ramybė tėvams

Norėdami padėti vaikui pajusti vidinę ramybę, mes patys turime ją jausti. Tai viso gyvenimo kelionė, kvapą gniaužianti ir varginanti, reikalaujanti ir apdovanojanti. Vienas iš būdų pradėti šią kelionę yra pažvelgti į savo praeitį, kad pamatyti kur eiti toliau.

Tėvystė gali būti terapiška. Ji gali parodyti mūsų bėdas ir motyvuoti jas spręsti. Išspręskite savo neišlaisvinto pykčio problemas, kol neužpylėte jomis savo vaiko. Tyrimai rodo, jog vaikai, kurių mamos dažnai netinkamai išreiškia pyktį, yra sunkiau auklėjami.

Visi turime "pykčio mygtukus". Kai kurie tėvai labiau linkę į pyktį.

Tad pabandykite šitai:

1) suskirstykie vaiko netinkamus veiksmus į smulkmenas ir svarbius (kaip pvz., jei taip elgis, sužeis save ar kitus, sugadins daiktus ir pan.). Pastarieji reikalauja jūsų įsikišimo.

2) nurodykite sau, jog nesinervinsite dėl smulkmenų. Keletas minčių, kurios galėtų suktis jūsų galvoje , kai kitą kartą vaikas ką nors tokio iškrės:

- Aš pykstu, bet galiu save kontroliuoti.

- nelaimių nutinka.

- Čia aš suaugęs.

- Aš siuntu ant betvarkės, ne ant vaiko.

- Aš išliksiu rami/-us, ir mes visi ko nors iš to išmoksime.

3) parepetuokite tai! Nepamirškite panašių frazių: "Oi, aš pridariau netvarkos!", "Paimsiu rankšluostį", "Nieko tokio. Padėsiu išvalyti".

Kai realiai kažkas nutiks iš "smulkmenų sąrašo", giliai įkvėpkite, jei reikia-išeikite, nusiraminkite, sugalvokite, ką darysit ir sakysit, ir darykite tai.

***

O šitai man buvo bent šiokia tokia paguoda....

Dažniausiai išreikštas įniršis, pyktis mums yra sunkesnis nei vaikui. Kas mus išsekina, tai mūsų po-pykčio jausmai, kurie mus jaudina labiau nei ta sudaužyta lėkštė, išpiltas gėrimas ar tualete skęstantys raktai. Kai supranti, kad gali kontroliuoti savo jausmus lengviau nei vaikai gali kontroliuoti savo elgesį, sugebi išlaikyti ramybę šiose situacijose, ir gyvenimas su vaikais tampa lengvesnis :)

Ir kai supyksti ant vaiko, neleisk pykčiui lietis, iki kol supyksi ant savęs, nes praradai savikontrolę. Apgink vaiką ir save, gali nutraukti šį ratą bet kurioje vietoje:

--> pykstu ant vaiko --> pykstu ant savęs --> pykstu, kad pykstu --> dar labiau pykstu ant vaiko, kad privertė pykti ant savęs.

! Paverskite pyktį savo draugu. Sveikas pyktis padeda spręsti problemą. Panagrinėkit, kas sukelia jus pykdantį vaiko elgesį. Galbūt jūs galite užkirsti kelią tam netinkamam elgesiui ir jūsų pykčio priežastis taip pat išnyks.

! Nustokite save "lupti" ir kaltinti. Pradėkite keisti savo pykčio išraiškas nuo šiandien.

KASDIEN KARTU. Fotoreportažas iš rudeninio šarmoto miško

Šiandien išėjom pasivaikščiot, į tą patį Sapieginės mišką. Bet kadangi žolė ir visa aplinkui apšarmoję, tai pasivaikščiojimas ir vaizdai buvo kitokie :)

Pamiškėm, takeliais...

Viliaus įdėmus žvilgsnis į šarmotą žolę

Nuostabūs, žvilgantys apšarmoję lapai...

Daug daug lapų!

Saulės spindulių šokis! Vilius sako: "einam ten!"

Vilius pasigedo savo mylimo džipo, pasiūliau susirast miške kokį "džipą". Tai išsirinko laaabai didelį "džipą" :)

O paskui radome mažesnį, užtat kaip puikiai jis "važiavo"!!! (žiūrėkite video :)

KASDIEN KARTU. Kalbamės.

Vakar ėjome į baseiną. Pakeliui Vilius mato, kaip moteris valo poliklinikos durų stiklą. Sako:
- Tiangą šuoja (langą šluoja).

***
Baseine plaukioja, visaip taškosi, ir netyčia gurkšteli vandens, atsisuka į mane ir sako: "Vagau odia (valgau vandenį)" :))

***
Vilius bando plaukti pats, bet vis kojos nugrimsta. Ir periodiškai šaukia "Apadėti, apadėti (nepadėti)!", nors aš stoviu už kokių 5 žingsnių :)) Baisiai jau savarankiškas :D

KASDIEN KARTU.Vilius MYLI vandenį!

Na, tai visai ne dienos naujiena ar atradimas, bet tiesiog verta paminėti, jog Vilius iš tiesų MYLI vandenį. Niekad neverkė įkeltas į vandenį, tik iškeltas iš jo :) Baseine "plaukiojo" nuo 3 mėnesių, o šį pavasarį (būdamas 1,5m.) jau mokėsi plaukti, pats :) Tad jo maudynės vonioje visada buvo linksmos, o pastaruoju metu - ypatingai, nes Vilius nusprendė, jog užteks sėdėt vandeny, reikia gulėt! Tai ir gulinėja, vartosi, iš tiesų kaip žuvis vandeny!

Kažkurį vakarą prieš užmigdama apie tai mąsčiau. Viliaus zodiako ženklas - Skorpionas, vandens ženklas, taip sakant - į temą :) Aš, kiek pamenu save - visuomet mėgau vandenį. Maža būdama su tėvais sekmadieniais eidavau į baseiną, - jie į didyjį, aš - į mažąjį. Mirkdavau ten kaip varliukas :) Man tai būdavo tikra šventė! Iki šiol man mielas tas "baseino" kvapas :)

Mama pasakojo, kad man mažytei duodavo skalbti - į "bliūdelį" įpildavo vandens, pridėdavo nosinių ir aš "skalbdavau" :) Iki šiol mėgstu skalbti...

Nors Viliaus tėtis su vandeniu nedraugauja, bet sūnelis, panašu, šiuo klausimu visas į mamą :)

KASDIEN KARTU. Bastida, kastiakda ir kitos įdomybės :)

Vilius dažnai kartoja žodį "bastida". Niekaip nepavykdavo išsiaiškinti, ką tai reiškia. Tik supratau, kad kažką smagaus :) Galiausiai, prieš kokias pora dienų paaiškėjo, jog tai Opsė Deizė - mergaitė iš filmuko "Paslapčių sodas"!

Kitas nuostabus žodis yra "kastiakda" - na, čia buvo paprasčiau išsiaiškinti, nes Vilius galėjo parodyti. Tai šokoladas, beje, labai jo mėgstamas. Juodasis ypatingai :)

Vilius jau kalba sakiniais. Šiandien einame po pasivaikščiojimo link namų, Vilius sako: "Tete sėdi kėdė, žiūji kakA" (vertimas: tėtis sėdi ant sofos ir žiūri krepšinį). Ir tai buvo tiesa, nes Tomą palikom namie žiūrėti krepšinio!

Vaikų piešinių paslaptys

Perskaičiau knygą šiuo pavadinimu. Danų pedagogės Inger Brochmann parašyta knyga. Buvo labai įdomu skaityti, nes knygoje remiamasi Rudolfo Šteinerio antoposofine filososija. Visos šio filosofo teorijos negalėčiau trumpai išdėstyti, bet tai, ką supratau iš šios knygos, tai mažo vaiko kūne iki 7 metų vyksta aktyvi gyvenimo jėgų veikla. Skirtingu amžiaus etapu tos gyvenimo jėgos veikia skirtingus organus ar kūno dalis, anot Šteinerio - tie organai ir kūno dalys tuo metu baigia formuotis. O vaikų piešiniai, anot autorės, atspindi vaiko raidą, jo vidinius išgyvenimus, pojūčius. Kitaip tariant, iki 6-7 metų vaikas piešia save pats to dorai nesuvokdamas, jis piešia tai, kas vyksta jo kūne, jis piešia tai, ką galbūt atsimena iš būsenos iki gyvenimo Žemėje.

Patikėkit, iš pradžių, kai perskaičiau, jog mažų vaikų piešiniuos aptinkami braižiniai, ratais ir kitaip pripieštos keverzonės aiškinamos kaip kosminės erdvės judėjimo kryptys (ar kažkas panašaus), kiek suglumau, kas per "marazma". Paskui įsigilinau, ir man savotiškai ėmė patikti šis požiūris :) Jis kalba apie tai, jog vaikai buvo dvasinės būtybės dar iki ateidami pas mus. Ir savo "nesąmoningais" piešiniais jie išreiškia mums tai, ką pamena. Kaip sako autorė, "vaikų piešiniai rodo, kad vaikai - tai ne maži suagusieji, į kurių galavas kuo greičiau reikia prikimšti apdulkėjusios išminties ar piešimo mokslo. Vaikai - tai kitos, mūsų seniai pamirštos šalies gyventojai. Tad pasilaikykime savo aiškinimus sau, negriaukime pirmųjų mažylių gyvenimo metų rojaus."

Ši knyga mane kiek suglumino, - susimąsčiau dėl dailės užsiėmimų mažiukam vaikam: kiek jie reikalingi, ir kiek jie naudingi, o gal net žalingi, nes neleidžia vaikams vystytis jų pačių tempu ir išgyventi, išjausti save taip ir tiek, kiek jiems reikia? Suprantu, jog tai tik vienas iš požiūrių, yra ir tokių, kurie teigia, jog vaikus reikia ugdyti nuo kūdikystės, ir tuomet trejų jau skaičiuos, gal net ir skaitys. Bet aš labiau už natūralų vaiko vystymąsi ir už kuo nerūpestingesnę vaikystę, bent iki septynerių :) Vat ir svarstau, ar mūsų su Vilium lankomi dailės užsiėmimai jam naudingi? Jau rašiau apie tai, bet vis neturiu atsakymo :) Vis labiau linkstu prie sprendimo, jog laisvu piešimu Vilius džiaugsis namuose, o tą vieną kartą savaitėje užsiėmimuose - ugdys savo smulkiąją motoriką, pažins tekstūras, dažus, spalvas, pažins darbą drauge su kitais... Manyčiau taip, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas :) Ką manote jūs?

KASDIEN KARTU. Kuklumas ir drąsa.

Šiandien buvom svečiuos. Aš pati tų žmonių nepažįstu, tiesiog tolimos Tomo giminės. Važiavom visi kartu su Vilium. Maniau, prasėdės Vilius šalia, arba eisim pasivaikščiot po namą drauge. Ogi, visai ne! :) Jo kuklumas naujoj vietoj prie nepažįstamų žmonių labai neilgalaikis, - apsižiūrėjo, apsiprato ir po kokių 10 minučių jau drąsiai ėjo įsikibęs į ranką namų šeimininkei apžiūrėt jų ūkio :) Žavu ir smagu :)

KASDIEN KARTU.Vilius mokosi užmigti vienas!

Nuo šiandien prasideda mėnuo ir tada Viliui bus 2-eji. Ta ir dar kitomis progomis sumąsčiau tokį mini projekčiuką - kiekvieną dieną rašyti dienoraštį su tos dienos įžvalgom, naujienom, pasiekimais ar rūpesčiais. Ir pavadinau šitą projekčiuką KASDIEN KARTU. Finišuosime Viliaus antruoju gimtadieniu :)

Taigi, pirmasis įrašas. Sakyčiau, gana rimtas :) Vilius mokosi užmigti vienas! Iki šiol vakaro ritualas būdavo toks: tvarkom žaisliukus (ne visada, kartais pagal situaciją geriau būna tiesiog tiesiai eiti į vonią), einam valyt dantukų, praustis arba maudytis (jei maudytis, tai anksčiau traukiam į vonią), teptis kremais :), rengtis pižamą, sakyti labanakt tėčiui, išjungti šviesą, gerti pienuko ir - į lovytę, apkamšau, paglostau, ir sėdėdavau šalia ant lovos, kol užmigdavo. Paskutinę savaitę pastebėjau, kad kažkaip ilgai užtrunku prie tos lovytės, pusvalandį, kartais ir 40min. Vilius tai kalba, tai pradeda kuistis, tai žaisti, žodžiu, guli, bet nemiega. Įtariu, ėmė naudotis tuo, jog aš būnu šalia, kol užmiega ir nemiegoti, kad aš pabūčiau ilgiau...

Prieš 4 dienas man baigėsi kantrybė, nes išsėdėjau visą valandą, susipykom su Vilium, nes man atsibodo, o jis susinervino, nes aš pasakiau, kad išeisiu. Žodžiu, baigėsi tuo, kad aš išėjau, jis verkė, šalia atsisėdo Tomas, ir galiausiai Vilius užmigo. Supratau, kad laikas jam mokytis užmigti vienam. Kitą vakarą buvo panašiai, tik nesusipykom, prasėdėjau gal pusvalandį, Vilius nemiegojo. Tada jam paaiškinau, kad būsiu kitam kambary, kad jeigu pašauks, aš iš karto ateisiu ir t.t. Išėjau. Stovėjau už durų. O jis gulėjo, nesikėlė, bet verkšleno... Kaip gaila buvo... Apsikabino savo pliušinę beždžionę ir tyliai verkšleno... Dar kokius 2 kartus grįžau nuraminti, galiausiai užmigo.

Vakar jau buvo geriau. Paaiškinau, kad jis turi mokytis užmigti vienas, kad jau pakankamai didelis, paglosčiau , pabučiavau, ir iš karto išėjau. Ir nieko! Nė garselio. Po 10min. atėjau pažiūrėt, - gražiausiai miega! Vualia, kaip sako prancūzai :) Maniau, bus kur kas sunkiau. Šiandien ir per pietų miegą taip palikau vieną. Viskas taip pat gerai. Šiandien 4-as mokymosi vakaras - jokių ašarų, prieštaravimų (na, tiesa, bandė gultis mūsų lovoj, bet perkėliau į jo lovytę). Užmigo ramiai ir tyliai :) Džiaugiuos, kad taip lengvai. Tikriausiai, pataikiau tinkamu momentu :)

"Pokštas"

Jau senokai skaičiau tokią gilią knygą. Negali skaityti be sustojimo, tiesiog reikia sustoti ir pamąstyti, "suvirškinti" perskaitytą. Čekų rašytojas Milan Kundera parašė šį romaną 1965m. Istorinis laikmetis ir vieta - komunistinė Čekoslovakija - lemtingai įtakoja romano veikėjų gyvenimus ir likimus. Man, kaip gimusiai ir augusiai sovietiniais laikais (bet suaugusiai jau nepriklausomais laikais) buvo įdomu sužinoti ir pajausti tuos laikus, to laiko žmonių gyvenimus, likimus.

Knyga nevienalypė, jau vien tai, kad herojus ne vienas, o visi keturi, siužeto linija vystoma iš visų keturių pozicijų, - tai žavi ir suteikia situacijai tikro gyvenimo pojūčio. Siužeto linija trūkinėja laike - įsipina herojų prisiminimai, paaiškinantys kaip vienas herojus susijęs su kitu, ne tik išoriškai, bet ir vidiniais išgyvenimais. Tie prisiminimai kartais itin išplėtoti, ir kartais pamiršti kur sustojo "esamasis" knygos laikas :)

Nevienalypė knyga dar ir dėl to, jog nėra vienos temos, vienos linijos, giliai analizuojama ne viena tema: meilė ir neapykanta, jų (ne)darna, sielų ir kūniška meilė, tikėjimas ir nusivylimas, atsidavimas ir abejingumas, asmens moralė prieš visuomenės moralę... Oi, daug visko ir viskas giliai! Man labai patiko, retkarčiais tiesiog sėdėdavau ir mintyse gromuliuodavau, ką perskaičius... Super!

Įdomu man buvo ir tai, jog aprašomi tikri komunistai, t.y. tie, kurie iš tiesų tikėjo socializmo ir komunizmo idėjomis ir siekė jas įgyvendinti. Ir koks skaudus jų nusivylimas, kai jie patiria, jog ne viskas, kuo jie tiki, yra tikra... Ir tai neatrodė, kaip pamoka, na, kažkas tokio - štai, žiūrėkite, kokie jūs buvote kvailiai! Ne, skaitant tai jauti kaip kažką tokio, kai tikram uoliam katalikui pasakytų, jog jokio Jėzaus Kristaus nebuvo.... Beje, apie tikėjimą, - buvau kiek priblokšta atradusi šioje knygoje Dievu tikintį herojų, kuris tuo pačiu geba derinti savo socialistines pažiūras, ir aš patikėjau juo!

O aprašytas pokštas tai čia ypatingas, ypatingai lemtingas. Tas vienas jaunatviškas pokštas sugriovė gyvenimą, o gal ir ne vieną... Todėl ne veltui autorius sako, jog uolūs tikintieji pokštų apie jų tikėjimą nesuprantą, visiškai...

Labai rekomenduoju perskaityti. O pati eisiu ieškoti kitų Kunderos knygų :)