vasario 28, 2012

Sekmadienis - saldumynų diena !

Kalbant apie saldumynus ir vaikus, yra įvairių požiūrių: vieni vaikams neduoda saldumynų ilgai, kad kuo ilgiau nepažintų jų skonio (ir tikriausiai netaptų priklausomi :)), kiti - duoda kartais, bet gana griežtai riboja, treti - visai nieko neriboja ir leidžia valgyti, kiek tik vaiko širdis geidžia, teigdami, kad jei vaikui leidi, tai galiausiai jis ir neprisivalgo per daug. Mūsų Vilius yra didis saldumynų mėgėjas, kažkaip man atrodo, kad jei leisčiau visai laisvai nardyti jam mūsų spintelėse, tai tikriausiai jos ištuštėtų per pora dienų.... Iš pastarojo sakinio galima spręsti, jog ir mes patys nesame susipykę su saldumu ir gal net per daug jau esam priklausomi nuo "ko nors saldžiai" :) O bet tačiau, vaikui kažkaip man vis tiek norisi riboti tą "blogojo" angliavandenio kiekį kraujyje. Iki šiol tai būdavo nelabai apibrėžtas mano pasakymas, jog "šiandien saldumynų jau gana". Žinia, pasipriešinimas ir ginčai dėl dar vieno gabalėlio šokolado ar dar vieno M&M saldainiuko tik sustiprėdavo ... Prie viso to Viliaus išaiškinimas, kas yra saldumynai varijuodavo priklausomai nuo to, ko jis einamą minutę norėdavo :) Tad kartais Rafaelo saldainiukas tapdavo nesaldumynu, ir kartais paprastas sausainis "Gaidelis" būdavo priskirtas prie saldžiųjų patiekalų. Man vis kirbėjo mintis padaryti plakatą, kuriame su vaizdinėm priemonėm būtų atvaizduoti VISI galimi saldumynai, bet taip rankos ir nepriėjo prie šito darbo, o gaila....
Šalia to, visuomet žinojau, kad kai kuriose šeimose savaitėje yra viena diena, kuri yra saldumynų diena. Dažnai girdėdavau, kad Švedijoje tėvai praktikuoja tai ir šeštadieniais visi smagiai šlamščia saldainius, šokoladus ir tortus, leidžia vaikams valgyti kiek tik nori, nes kažkas paskaičiavo, jog vaikas net ir rydamas kiek telpa per vieną dieną suvalgo mažiau saldumynų, nei kiekvieną dieną po truputį, ribojant. Ir štai man pačiai visai netikėtai praeitą savaitę eilinį kartą derantis su Viliumi dėl duodamų saldainių kiekio, teko išsakyti jam šią mintį apie šokolado dieną :) Ir jam ji patiko!!! Negalėjau patikėti :) Taigi, praėjęs sekmadienis oficialiai buvo pirmasis Saldumynų sekmadienis. Šeštadienį jis labai norėjo pakeisti savo nuomonę ir saldumynų diena paskelbti šeštadienį, bet nenusileidau, ir sekmadienio rytą, tiesą sakant, pati jam padaviau šokolado gabalėlį primindama, kad štai šiandien yra ta laukta SALDUMYNŲ DIENA :) Per visą dieną prašė jų ne vieną kartą, bet tikrai nepajaučiau, kad kažkaip būtų siekęs apsiryti tais saldumais :D
Labai tikiuosi, kad ši taisyklė išliks ilgam, aišku, reikėtų ir man jos laikytis... Na, ir reikėtų pripažinti, kad kol kas saldumynams nepriskirti liko glaistyti sūreliai, bandelės ir paprasti alia Gaidelio sausainiai, nes jie dažnai būna Viliaus negausių pusryčių dalimi. O kokia jūsų draugystė su saldumynais? :)

vasario 07, 2012

Penkiese neskaitant Katino. Pirmas mėnuo

Yra toks vaikiškas žaidimas - Diena-Naktis. Kai pasakai "Diena", reikia bėgioti, o kai pasakai "Naktis", reikia sustingti pozoje, kurioje buvai. Kažkaip man ta seka Diena-Naktis-Diena-Naktis labai taikliai apibūdina dabartinį mūsų gyvenimo etapą. Dieną bėgi bėgi, naktį darai beveik tą patį, tik jausmas, kad laikas sustojęs... O ryte ir vėl viskas nuo pradžių. Kažkurį rytą Tomas pasakė: "Kitas rytas, ta pati diena." Ir iš tiesų, kartais atrodo, kad ir vėl tą pačią dieną pradedi gyventi iš naujo :) Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tai sakau, kad kuičiamės ir tiek :D Juk taip ir yra, - pamaitini, panešioji, atrūgini (oi, šitas reikalas kartais taaaaip užknisa!), pamigdai, pakeiti sauskelnes, paskui už 5 min. vėl jas keiti (nes kuris nors pilietis susigundė priteršti švarutėles sauskelnes! :)), o paskui - ir vėl nuo pradžių. Kaip rašė viena iš mano skaitytų knygų apie dvynukų auginimą - pirmi trys mėnesiai visi yra apie valgymą: vaikų valgymą, jų miegojimą, susijusį su (ne)pavalgymu, atsirūgimą po valgymo ir su tuo susijusį (ne)užmigimą, kakojimą, susijusį su pavalgymu ir tuo, ką valgė, mamos valgymą kažkur tarpuose tarp vaikų valgymo, atsirūgimo, kakojimo ir t.t.
Mūsų mažieji piliečiai per pirmąjį mėnesį tikrai daug valgė, ko įrodymas buvo 1 mėnesio proga įvykęs apsilankymas pas šeimos gydytoją ir pirmoji "techninė apžiūra" :) Tautvydas priaugo 1,5kg (!!!) ir 3cm, tad dabar puikiai demonstruoja 56 dydžio kūdikių drabužėlius. Karolis priaugo 1,3kg (irgi !!!) ir 2cm, kas didžiai nustebino visus jį nešiojusius ir maitinusius, nes bendru sutarimu, jis buvo priskirtas prie mažiukų-valgančių-kaip paukščiukas kūdikėlių. Po teisybei, kai nešioji Karolį, tai beveik nieko nejauti, o kai Tautvydą - tai visai normaliai nusveria rankas, o vėliau pasijaučia ir nugarai. Tikriausiai, kažkur ties 4,5kg yra esminis lūžis svoryje :), nes dabar vienas sveria 4,7kg, o kitas - 4,3kg.
Na, verta paminėti, kad tokius įspūdingus prieaugius vaikinai pasiekė ne be mišinuko įsikišimo. Toks pagerintas maitinimas, akivaizdu, palengvino žandukų auginimą :) Gydytoja net patarė Tautvydui pasilaikyti dietos :) Mamos pieno jie gauna ir gan nemažai. Stengiuosi maitinti kuo daugiau pati arba pagelbsti pientraukis, bet mišinio neatsisakom. Kartais tiesiog abu reikalauja maisto vienu metu, o žindyti kartu kažkaip neįgudau (dar?..). O kad turėt visada pasiruošus nutraukto pienuko irgi nepavyksta, tai tikriausiai su planavimu ne viskas gerai. Yra kur pasitaisyti :)
Antras visų klausimas yra apie tai, kaip sekasi Viliui. Jam sekasi visai neblogai. Brolius jis priima teigiamai. Labai didelių scenų kol kas neturėjom. Na, bet buvo jau kokius tris kartus išreiškęs nusivylimą manimi, kad jį mažiau myliu... Skaudu girdėti ir nėr kaip dorai paaiškint... O labiausiai dėmesio reikalauja besielgdamas netinkamai arba taip, kaip mums nepatinka. Supranti tai, bet ne visada pavyksta atitinkamai sureaguoti. Stengiuosi skirti jam laiko, kai tik galiu, tačiau pastebiu, kad dažnai jis tiesiog žaidžia vienas su savo mašinom, ar patiekus maistą, lieka vienas valgyti virtuvėj, nes visi išsibėgiojo pas verkiančius lialius... Taip gailu ir graudu tada man būna... Aplanko akimirkos, kai taip aštriai pajaučiu, jog mano mažasis numylėtinis tapo vyresnėliu, didžiuoju broliu, su visais iš to sekančiais išbandymais. Viliuosi, jog atėjus laikui, džiaugsmo ir smagumų jiems visiems trims bus kur kas daugiau.
O kol kas euforijos nedaug, tik rutina ir "juodas" darbas ;)