Prisikaupė

Prisikaupė. Perskaitytų, bet neaprašytų knygų. Net visos 3 :):)

Pirmoji eilėje, jau tikriausiai spėjusi iš naujo apdulkėti lentynoje, tai Nijolės Kliukaitės "Bitė". Ji pas mane laukiančiųjų lentynoje stumdėsi jau senokai, labai senokai. O toj lentynoj ji atsirado, beje, tik žiurkelių dėka, tik jų. Kitaip tikriausiai, niekada nebūčiau tokios knygos į rankas paėmusi... O knyga visai gera. Man patiko. Skaičiau ir buvo kartais nuostabu, kad man įdomu ją skaityti! :) Iš tiesų, tai baisus ir visai niekuo nepagrįstas biografinės lietuvių literatūros nurašymas.... Bet reabilitacija galima sakyti pavyko :) Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią istorinę visuomenės veikėją, bent kažkiek pažinti ją kaip žmogų, moterį, o tuo pačiu praplėčiau savo istorines žinias apie Lietuvą. Vien tik pliusai, ne kitaip ;)

Nors neslėpsiu, buvo vietų, kai kiek užknisdavo ir darydavosi nuobodu, tačiau tikrai ne tiek, kad nesusiimčiau ir mesčiau knygą per petį. Tad tikrai rekomenduotina, kai norisi ko nors kitokio, šiek tiek nutolusio nuo grožinės literatūros ir dar plius lietuviško.

O po to sekė "Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena" (David N

icholls). Ji mano lentynose atsirado todėl, kad perskaičiau teigiamą atsiliepimą vienos mūsų vietinės reikšmės žvaigždutės kažkuriame nereikšmingame žurnale :) Taip kažkaip labai subjektyviai ir be didelių galvojimų ją įsigijau ir ilgai nelaukus perskaičiau. Taigi, mano vertinimai: 7/10.

Iš principo, patiko, tačiau pradžioje reikėjo kurį laiką reikėjo versti save šnarinti puslapius. Neužkabino taip iš karto ir iki paskutinio puslapio. Nors romano sandara įdomi: ta pati metų diena tik vis kitais metais. Ir aprašoma, ką tą dieną veikia ir kaip jaučiasi tie patys du veikėjai, - jis ir ji. Viena aišku nuo pat pradžių: šie du veikėjai turi būti drauge, tačiau tikriausiai tik jie vieni to nesupranta (arba ko tai laužosi...). Tačiau jie pasirenka kankinti save, vienas kitą ir, kas baisiausia, - kitus žmones, kurie juos myli ilgus metus...

Kas man patiko: ogi, kad per tuos dvidešimt metų veikėjų gyvenimai banguoja, siūbuoja, kai vienam sekasi ir jis ant aukščiausios bangos keteros, kitas - visiškoj duobėj ir sąstingy, o žiūrėk, po kelių metų - banga juos nuneša tolyn: vieną pakelia, kitą nuleidžia žemiau nei jis galėtų įsivaizduoti, o po metų kitų - ir vėl iš pradžių... O nepatiko - pabaiga. Iš tiesų, kaip kokiam eiliniam seriale... Taigi, visai malonus, nesunkus skaitalas vakarais prieš miegą ;)

O tada, o TADA - į mano rankas atėjo mano mylima Herbjorg Wassmo ir jos paskutinis romanas "Šimto metų istorija". Oooo! Labai laukiau to skaitymo, to proceso, nes aš paprastai tiesiog mėgaujuosi skaitydama jos romanus, ir nesistengiu perskaityti ų greitai. Ir deja, jau baigėsi... Taip norėtųsi pratęsti, bet nebeturiu neskaitytų šios rašytojos knygų, išskyrus "Stiklinė pieno", bet prie šios rankos niekaip nedrįsta liestis, tik prie viršelio, spėju, kad ne veltui........

Šimtas metų. 3 arba beveik 4 moterų gyvenimo istorijos. Atšiaurioji šiaurė. Sunkūs moterų likimai, darbai, vaikai, vaikai, vaikai.... Ir tų moterų stiprybė, smegenis spaudžiantys išgyvenimai ir vis tiek išorinė ramybė, rimtis, išdidumas... Man tokie gražūs tie moterų gyvenimų aprašymai, įvykiai, faktai, ir labiausiai - mintys, jausmai, pasilikti tik sau ir gal kartais - savo sielos draugui... Tiesiog nardžiau tuose pasakojimuose, aprašymuose, sakiniuose, žodžiuose ir nutylėjimuose.

Mane nustebino ir savotiškai pradžiugino, jog autorė autobiografiniame romane įtraukė ir savo kitų romanų veikėjus. Čia "apsilanko" Benjaminas Grionelvas, paminima jo dukra Karna ir pati Dina! Šiek tiek siurealistiška, bet tuo pačiu - taip sava ir pažįstama. Aš nudžiugau, lyg nežinomam mieste būčiau sutikusi seną pažįstamą ... :)

Čia šviesos nedaug, bet nėra ir to purvo, tragedijos šešėlio bei nevilties kaip Toros trilogijoj ar toje pačioje Dinos istorijoje.

Labai, labai gerai buvo, kol skaičiau. Ir dabar sėdžiu tuščiom rankom, nežinodama ką į jas paimti ...

Apie dvynukus

Ką aš žinojau apie dvynukus, kol jų nesilaukiau?

Kad jie būna retai :) Kad dažnai du ir daugiau lialiukų augina tos, kurioms buvo taikytas koks nors gydymas nuo nevaisingumo. Kad dvynukų turėjimas/neturėjimas priklauso nuo tėvo linijos. Kad būna monozigotiniai (identiški) ir dizigotiniai (skirtingi) dvyniai. Na, maždaug tiek. Iš to, ką surašiau viskas tiesa, išskyrus vieną teiginį - dvyniams susilaukti jokios įtakos nedaro tėvo linija! Visiškas pramanas :) Kodėl? O gi labai paprasta: jei dvyniai identiški, tai niekas nežino, kodėl vienas apvaisintas kiaušinėlis "nusprendžia" pasidalinti į du :) Tiesiog, tai gamtos dovana, džiaukitės :) O jeigu neidentiški, tai reiškia, kad motinos organizmas vienu metu subrandino dvi kiaušialąstes ir jos abi buvo apvaisintos. Tad, tai moters organizmo "nuopelnas", kuris gali būti paveldimas, o tėtis prisidės nulemdamas lytį :) Jei dar šiek tiek apie paveldimumą, tai teko skaityti, kad "polinkis dvyniams" pasireiškia antroje ar net trečioje kartoje, t.y. jei mano močiutė susilaukė dvynių, tai ir aš turiu kiek didesnę tikimybę tam, o jei mama, tai labiau mano dukra.

Kokie dvyniai būna pilvuke -3 tipų:

1) identiški - viena placenta ir vienas vandens maišelis;

2) identiški - viena placenta ir du maišeliai;

3) neidentiški - dvi placentos ir du maišeliai.

Saugiausia nešioti ir mažiau rizikų su neidentiškais dvynukais, - kiekvienas turi savo maišelį, savo placentą, tik ribota vieta tenka dalintis :) Na, o identiškiems kartais tenka pakovoti ne tik dėl vietos, bet ir dėl maisto... Identiškiems dvynukams kartais pasitaiko tranfuzijos sindromas, kai vienas dvynys auga greičiau nei kitas, ir tai susiję su kraujotaka - vienas gauna daugiau kraujo ir jo širdelė dirba daugiau, o kitas - mažiau, ir jis gauna mažiau medžiagų. Bet kokiu atveju, nuo to blogai abiems.

Kaip dažnai moterys laukiasi dvynių? Statistika sako, kad 1 iš 32. Pavyzdžiui, pernai, 2010 metais, Lietuvoje dvynius pagimdė 441 moteris (trynukus - 8 :)). Tai sudaro 1,25% nuo visų gimdžiusių moterų. Kitaip tariant, jei surinktume 80 nėštukių į vieną salę, tai tik viena jų nešiotų dvynius! Na, kaip bežiūrėsi, žiauriai išskirtiniai požymiai ;) (apie trynukus pagimdžiusias iš vis patylėsiu...).

Apie pusė moterų, besilaukiančių dvynių, pagimdo natūraliai, kitoms tenka daryti cezario pjūvį. Tikslas yra išnešioti 36 savaites, kuomet jau naujagimiai laikomi išnešiotais. Tačiau, priešlaikinių gimdymų pasitaiko tikrai dažniau nei nešiojant vieną. O jei nešioja moteris du identiškus viename vandens maišelyje, tai dažnai ir anksčiau ją "iškomplektuoja", nes augant leliams kyla rizika, jog jų viršktelės susipins ir jie uždus... Paprastai ilgiau kaip iki 38 savaitės nerekomenduojama nešioti, nes labai nuvargsta ir pertempiama gimda, gali kilti komplikacijų po gimdymo (didelis kraujavimas ir pan.). O ir vaikučiai jau būna užaugę, esu skaičius, kad mamos pagimdė dvynukus po 3 ar net 3,5 kg. Vat štai jums, vienos vieną tokį užaugina, o kitus - cielus du ;)

Kas didina tikimybę susilaukti dvynių? (kažin kas mums padidino ją iki 100%? :))

- paveldimumas (netinka)

- vyresnis moters amžius (kas yra vyresnis?!! virš 30?!! na, gerai, gal tinka...)

- gydymas nuo nevaisingumo (netinka, juk vieną jau turim! Koks nevaisingumas?! :D)

- staigus hormoninių kontraceptikų vartojimo nutraukimas (netinka)

- sako, dažniau gimsta dvyniai afroamerikiečiams nei europiečiams ar azijiečiams (hmm, na, netinka!)

- didesnis nėštumų skaičius, t.y. kuo daugiau nėštumų, tuo tikimybė didesnė (hmm... antras tai čia jau daug?!! netinka...)

- JAV tyrėjai teigia, kad aukštoms moterims didesnė tikimybė susilaukti dvynių (na, jei tai tiesa, tai tuomet tinka :))

- pagimdžius dvynius, tikimybė susilaukti dar vienos porelės padvigubėja!!!! (netinka. Reikės susimąstyti apie tai, nes ateityje gali tapti lemiamu faktorium :))

Ar sužinojot ką nors naujo? :)

Atostogos... (ir kas sugalvojo tokį pavadinimą šiam gyvenimo etapui?!!)

Nuo lapkričio pradžios atostogauju. Vadinamasis, dekretas. Vis dar piktinuosi ir negaliu suprasti, kas sugalvojo atostogom pavadinti šį gyvenimo etapą!.. Mano akimis nei iki gimdymo, o tuo labiau - po jo atostogomis čia net nekvepia. Na, taip, galbūt kartais pasireiškia proto atostogos :) Bet šiaip manau, kad eiti į darbą yra lengviau nei auginti namuose vaiką/-us. Nors šiaip šis įrašas ne apie tai :)

Taigi, bandau įsijausti į atostogų grafiką, bet nelabai einasi. Vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeitė - tai miegas ir kėlimasis rytais. Jie jau visai pakenčiami :) O visa kita - vieni reikalai... Ir dar Vilius tęsia savo rudeninį ligų maratoną...

O man liko mažiausiai šešios savaitės laukimo, vaikščiojimo kaip žąsis ir burbėjimo, kad negaliu susilenkti ;) Paskutinės šešios savaitės visiems trims, nes kaip tik Kalėdoms gausime dovanų ir būsime jau penkiese, neskaitant Katino :)

Prieš pora savaičių turėjome tiesioginę transliaciją iš pilvuko. 2D, 3D ir 4D echoskopija - labai įdomu! Dalyvavom visi trys (penki ;)), užtrukom vienok, kol abu pilvinukus nuodugniai apžiūrėjo ir dar kol gerus kadrus fotosesijai gaudė. Net man atsibodo gulinėti, o ką jau kalbėti apie Vilių, kuris, gavęs dar vieną patikinimą, kad sesių nebus, norėjo tiesiog eiti lauk :) Bet - vis tiek labai smagu, kad susiruošėm, nes dvynukų matyt jau daugiau nebenešiosiu, tikriausiai, hahaha :D:D:D

Ir kai kas nors paklausia, koks jausmas lauktis dviejų, tai turiu pasakyti, kad fiziškai - jokio skirtumo nuo vieno (čia gal tik kol kas :)). Na, neskaitant tų pirmųjų mėnesių, kai tiesiog dvėsiau........ O šiaip, nėštutė, kaip nėštutė ;) Jaučiuosi didelė, sunku keisti padėtį, nervina dažnas ėjimas į WC ir negalėjimas išsimiegoti naktį. Nervina, kai žmonės žiūūūri, lyg pirmą kartą matytų nėščią moterį (taip ir norisi atrėžti ką nors LABAI nemalonaus ), erzina, kai klausinėja ko laukiuos (koks visų reikalas?!!!!). Iš tiesų, tai per daug visiem nesigiriu, kad nešioju du (kam reikia, tie žino), nes įsivaizduoju, kad sulaukčiau įvairiausių reakcijų (susižavėjimo ir paguodos, ir dar begalės "protingų" patarimų), kurių man visai visai visai nesinori. Bet kartais išsprūsta... Va, kolegė klausė ko laukiu, tai sakau, vaikų. O ji akis išpūtė - "ką? dvynių?!" Dieve, galvoju, kaip dabar išsisukti.... :) Išsisukau. Geriausiai padeda tiesiog patylėti ir šypsotis ;)