Akimirkos

Mes kelionėje kemperiu. Visi kartu valgome susėdę prie nedidelio stalo. Vilius sėdi priešais savo tetą. Pakelia akis ir sako:

- O tu, Inga, buvai maža?

- Buvau.

- O paskui užaugai?

- Taip, paskui užaugau.

- Tai tu medis?

-.... (visų kitų kartu bevalgančių akyse šauktukai ir klaustukai :))

Inga galiausiai atsako:

- Na, taip išeina, kad aš medis.

***

Vilius maudosi baisenėlyje ant pievos. Jame yra tokia pripučiama čiuožykla. Vilius užsilipa, kad nučiuožti, ir kaip tik tuo metu papučia toks stiprokas ir nelabai šiltas vėjas. Vilius atsisuka į mane ir paprašo:

- Mama, išjunk tą vėją!

***

Važiuojame su Viliumi į Kauną. Kažkur ties Vieviu Vilius pamato šalia plento kapines ir kausia:

- Mama, o kas čia?

- Čia kapinės. Kai žmonės numiršta, juos čia palaidoja.

- Ką padaro?

- Palaidoja, - užkasa po žeme.

Man pačiai tai skamba gana kraupiai, todėl dar pridėjau:

- Čia tokia tradicija.

Vilius pagalvojo pagalvojo ir tada vėl paklausė:

- O kodėl žmonės miršta?

(Hmm, geras klausimas... Ir pati norėčiau žinoti atsakymą į jį...)

- Na, taip jau yra gamtoje: visi kada nors miršta. Dėl to, kad sirgo, arba atsitiko nelaimė, arba tiesiog buvo labai seni...

Tam kartui užteko.

***

Kaune susitikau su savo gera drauge, jos gyvenimo draugu ir jų sūneliu D. Visi nuvažiavom į senamiestį pasivaikščiot. Vilius išlipo iš mašinos ir sako:

- Aš eisiu su tėčiu.

- Tai kad Viliau nėra čia tėčio, jis namuose liko.

- Ne, aš duosiu ranką D. tėčiui.

Padavė ranką mano draugės draugui ir nužingsniavo sau. Vat taip, mama jau nebėra Nr. 1, jei nuosavo tėčio nėra, galima ir kitą pasiskolinti :)

***

Jau kitą savaitę pradėsiu šiek tiek darbuotis, tad Viliui teks miegoti pietų darželyje. Bandau jį pripratinti prie šios minties (o ji jam LABAI nepatinka!). Viliui ir sakau:

- Mama pradės dirbti. Tu pietų miegelio miegosi darželyje su vaikais.

- Nemiegosiu, nenoriu!

- Na, reikės, nes mamai reikės dirbti.

- O kodėl?

- Nes reikia uždirbti pinigėlių. (šitą atsakymą jis jau žino, nes girdėjo, kai klausė, kodėl tėtis eina į darbą)

- Mama, o tu daug pinigėlių uždirbsi?

- (hmm, mąstau, ką čia atsakyti, ir tuo pačiu - o kodėl jis to klausia? :)) Na, uždirbsiu šiek tiek, o kodėl klausi?

Deja, nieko konkretaus Vilius neatsakė, kalba nukrypo kažkur kitur...

***

Ateinu pasiimti Viliaus iš darželio. Jis sėdi tualete ant klozeto atidarytom durim. Kai įkišu galvą ir pasisveikinu, jis baisingai susiraukia ir tėškia:

- Išeik!

Bandau dar kartą. Gaunu tą patį griežtą "Išeik!". Palaukiu rūbinėj. Atbėgęs irgi sako, kad išeičiau. Auklėtojos kiek nustebę tokiu pasikeitimu. Sutariam eiti namo drauge tik tada, kai išaiškinu jo turimus pasirinkimus: pasilikti darželyje ir eiti kartu su vaikais miegoti pietų, arba eiti su manim namo ir ten miegoti pietų (jis, žinoma, žino, kad prieš tai dar šiek tiek pažais :). Ir taip kaskart, kai ateinu jo pasiimti, jau visa savaitė... O ir namuose pasitaiko, kad išveja mane iš kambario, kai ką nors labai "veikia" su tėčiu. Atrodo po truputį slenku į antrą planą :)

Sunkiai, bet pakeliamai II. Vidmantė Jasukaitytė

Skandinavų literatūra turi tokio sunkumo, kuris mane "veža". Man labai patinka panirti į tas sudėtingų gyvenimų ir išgyvenimų peripetijas, stumtis apkrautais sielų koridoriais, kapstytis pro voratinkliais aptrauktus, užmarštin išstumtus sielos užkaborius, o paskui apsivalyti per kokį neįprastą veiksmą, sprendimą (arba ne, žiūrint, kas rašo). Ir kažkaip pačiai sau netikėtai atsigręžiau į lietuvių literatūrą. Perskaičiau vieną Giedros Radvilavičiūtės knygą, patiko, noriu paskaityti ir kitą. Tada savo paslaptingame rūsyje radau Vidmantės Jasukaitytės knygą "Balandė, kuri lauks". Ir kažkokio neaiškaus prisiminimo, jog ši rašytoja verta dėmesio, vedama atverčiau pageltusius tos knygos puslapius. Skaičiau skaičiau ir negalėjau patikėti! Taip gilu, taip lyriška, taip sunku, bet kartu ir taip lengva, pakeliama :) Iš tiesų su kiekvienu puslapiu žavėjausi autorės stiliumi ir gebėjimu suderinti tikrovės ir fantazijos aprašymą. Kartais net nesusivokdavau, kur čia tikrovė (ta realioji, fiziškai vykstanti), o kur tik fantazija, arba realybė, ta, kuri reali tam, kuris svajoja, prisimena, kuria ir tose fantazijose gyvena.

Turinys gal vis tik artimesnis Giedros Radvilavičiūtės, gal kad ji jaunesnė, gal kad tai apie ką rašo, dažniau išgyventa ir bent kiek pažinta. Tačiau stilius, giluma, jausmų išraiška neabejotinai stipresnė Vidmantės Jasukaitytės. Pora apysakų gal ir ne visai mane užkabino, bet kitos trys tiesiog įtraukė, įsiūbavo, nunešė su savimi į tą sufantazuotą, bet taip tikroviškai žodžiais išrašytą pasaulį.

Ir kai užverčiau paskutinį puslapį, nebuvo gaila kad baigėsi, bet buvo taip gera, kad buvau su tais herojais jų pasauliuose. Kad išgyvenau jų skaudulius, jų nerimus, baimes ir košmarus. Padėjau knygą ir nuėjau ieškoti kitos. Rami ir neišbarstyta. O kitą dieną supratau, kad tų herojų dar nepalikau, kad jie dar lydi mane sapnuose, mintyse, momentinėse fantazijose. Ir kažkaip pasirodė tos lietuviškos knygos tokios artimos skandinaviškam stiliui - apie sielos virpesius, apie gilumas ir tamsumas, sunkiai, bet pakeliamai. Ir su prašviesėjimo viltim.

Mėnuo ant lagamino

Pastarąjį mėnesį gyvenome su Viliumi ant lagamino (vieno didelio, vyšninio, neapsiėjom ir be keleto palydinčių tašikių bei didelio balto maišo su Viliaus brangiausiaisiais - žaislais :)). Tiek kartų sukroviau ir iškroviau savo ir Viliaus daiktus, kad tikriausiai kažkur pasimetė mano siela (sakyčiau, gan netikėtai, nes gyvenime esu daug ir gana intensyviai keliavusi). O su ja pasimetė ir įkvėpimas rašyti, - juk kiekvienam sakiniui suręsti reikia nors menkučio sielos virptelėjimo. O aš jaučiuosi tuščia ir išsibarsčiusi. O gal aš per greitai keliavau (nors lėktuvu ir neskridau), ir ji atsiliko nuo manęs, tad teks palaukti, kol ji, tvarkingai sudėliojusi visus patirtus įspūdžius, sugrįš namo. Ir mintys jau nebebyrės kaip papuola, o srovens vientisa upele, o įspūdžiai užpildys ištuštėjusias kerteles, ir tuštuma pasitrauks. O tuo tarpu tegu kalba vaizdai ;)

Panevėžys, pas tėvus, Vilius mokėsi žvejoti :)

Maudynės upėj, baseinėlyje ant pievos ir jūroj :)

8 dienų kelionė kemperiu šešiese į Čekijos Krkonošo kalnus (ir atgal :))

O ką valgo ...?

-Mama, o ką valgo kyklys (ryklys)?

- Žuvis.

- O banginis?

- Visokius augalus, kurie gyvena vandeny.

- O žuvytė?

- Augalus, mažus vabaliukus, kitas žuvytes.

- O ką valgo ginginas (pingvinas)?

- Žyvis.

- Irgi žuvis?

- Mhm.

- O krabas?

- hmm (Help! Ką valgo krabai???) Gal žuvytes...

- O mašina ką valgo?

- Benziną.

- O kambarys?

- ...

Ir taip gali tęstis iki begalybės :) Ir dar desertui paklausia "kodėl?"...

Net pagalvojau, kad būtų gerai kokia knyga apie tai, kas ką valgo :) Pasiknisau internete ir radau kai ką: knygelė apie tai, kas ką valgo, bet daugiau apie mitybos grandines gamtoje. Mielai tokią paskaityčiau Viliui, tik gal kiek vėliau, kai paaugs.

O kitą irgi neblogą radau: "Atspėk, kas ką valgo", šitą gal tinkamesnė tokiam beveik-3-mečiui, tik va reikėtų ją atsisiųsti iš kur nors tai. Gal dar kas ką žinote apie "kas ką valgo"? :)